Aptarti LMTA architektūrinio konkurso laureatų darbai

Kad ir post factum, gegužės 28 d. Lietuvos architektų sąjungoje įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) architektūrinio konkurso laureatų darbų aptarimas. Pagrindinė žinia – vertinimo komisijai labiausiai rūpėjo miesto ir akademijos bendruomenės gerovė. Komisiją sudarė jos pirmininkas, LMTA rektorius, prof. Zbignevas Ibelgauptas, LMTA Tarybos pirmininkas R. Dargis, Vilniaus miesto vyr. architektas A. Blotnys, architektai M. Pakalnis, S. Mikštas, G. Blažiūnas, M. Kaasik (Estija) ir Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas A. Degutis). Komisijos pirmininkas pasidžiaugė darbų gausa ir profesionalumu bei išsakė lūkesčius kuo greičiau suburti LMTA bendruomenę į vieną vietą( šiuo metu LMTA išblaškyta per 7 vietas).

Kaip sakė S. Mikštas, pradžioje 2 komisijos nariai G. Blažiūnas ir S. Mikštas iš 28 konkurso vertinimo komisijai pateiktų darbų atrinko 7 geriausius, kuriuos vėliau jau visi komisijos nariai įdėmiai nagrinėjo ir svėrė kiekvieną aspektą: urbanistinę struktūrą, funkcinę kokybę, statybos kaštus ir pan.

Iš miesto pozicijos svarbu yra išsaugoti ir išlaikyti ilgametės istorijos tęstinumą, kurios palikimo ženklų gausu ir nagrinėjamoje teritorijoje. Komisijos narys Algimantas Degutis vis kartojo: „Stalo kalnas – ne gamtinė aplinka, o kultūros paveldas – suradus lėšų, jis turėtų stūksoti panašiai, kaip stūkso Gedimino kalnas.“ Šis klausimas aktualus ir finansiškai: kuo arčiau kalno bus statomi nauji pastatai, tuo didesnė tikimybė, kad reikės atlikti archeologinius kasinėjimus, kas gali nutolinti LMTA miestelio statybą daugeliui metų.

Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas A. Degutis taikliai pastebėjo, kad pagrindinė architektų problema – jie per menkai gilinasi į kultūros paveldą. Nemažai konkurse dalyvavusių architektų neatsižvelgė į istorinio palikimo prisodrintą aplinką ir griovė viską, palikdami tik į Kultūros paveldo registrą įtrauktą koplyčią. „Šiuo atveju, – sakė jis, – nors išlikę Parako gatvelės pastatai nėra įtraukti į kultūros paveldo registrą, tačiau jie yra kultūros paveldo statiniai, vertingoji teritorijos savybė.“ Visos pasaulinės paveldo srities konvencijos sako, kad prieš griaunant, reikia labai gerai įsitikinti, ar tikrai verta griauti. Šiuo požiūriu mandagiausias pasirodė primąją vietą pelniusio darbo kolektyvas (R. Palekas, D.Zakaitė, B. Puzonas, A. Palekienė, J. Jankauskas („Paleko ARCH studija“)).

Antros vietos laureatai A. Asauskas, A. Syrusas, D. Kisielius, A. Bredulytė, K. Radiūnas, I. Sirijatavičiūtė ir E. Petkevičius („Vilniaus architektūros studija“) labiausiai pasistengė gilindamiesi į akademijos bendruomenės poreikius. Jie net atliko apklausą, ir jos vedini sprendė, kur, ką ir kaip projektuoti. Nors 20 a. pradžios J. Talkowski sukurtos Vilniaus urbanistinės vizijos įkvėpti jie rinkosi komplikuotą kelią – LMTA miestelį įrėminti griežta geometrine forma – apskritimu, tačiau komisija pasidžiaugė, kad su funkciniais dalykais susidorota puikiai. Išskyrus, kaip pastebėjo Komisijos pirmininkas, LMTA rektorius, prof. Zbignevas Ibelgauptas, per glaudi kaimynystė neleis šiltomis dienomis atverti langų – skirtingų muzikinių instrumentų skambesys aidės ir trukdys dirbti. Kilo abejonių ir dėl galimybės, jei ateityje prisireiks, plėsti miestelio užstatymą, ar – nors buvo prašyta konkursinėje užduotyje, statyti miestelį etapais.

Pasak A. Degučio manymu, dar vienas svarus minusas antrosios vietos nugalėtojams buvo tai, kad istoriškai šioje vietovėje dominavo padrikas užstatymas, o architektų pasiūlyta griežta struktūra prieštarauja šiai teritorijos užstatymo tradicijai.

Ši taisyklė taikytina ir trečiosios vietos laureatų A. Ambraso, V. Adomonytės, V. Pranaitytės, V. Rimkutės, J. Motiejūno, J. Porvaneckaitės, A. Dagelio („Irdaiva“, „Ambraso architektų biuras“, „Cloud architektai“) darbui. Taip pat komisija atsižvelgė ir į statybos kaštus. Tarkime, A. Ambraso suburto kolektyvo siūlymas studentų bendrabutį statyti ne kaip vieną pastatą, o atskirus namus („Tokias profesijas studijuoti pasirinkę žmonės verti oraus gyvenimo“, – teigė A. Ambrasas) komisijos manymu ženkliai pabrangintų statybą.

Pristatymas, o tiksliau, komisijos sprendimas, sukėlė ir šiokią tokią diskusiją, gana trumpą dėl laiko stokos. Esminis klausimas: kodėl pirma vieta skirta darbui, neišpildžiusiam užduotyje nurodytos programos. Projekto autoriai tikino, kad ploto yra tiek, kiek prašyta, tik parkavimo vietų suprojektuota mažiau – 88 (jie teigė, kad susipažinimo su teritorija metu į šį klausimą buvo atsakyta, jog galima šiokia tokia laisvė). Buvo abejonių ir dėl nugalėtojų darbo urbanistinės struktūros (architektas V. Kormilcevas pavadino ją destruktyvia, su kuo griežtai nesutiko komisijos narys, urbanistas M. Pakalnis). Pasak komisijos, nė vienas darbas nebuvo be minusų, tad rinkta mažesnė blogybė iš visų, atsižvelgiant į tai, ar galima šį trūkumą pašalinti iš esmės nekeičiant sprendimų.