Atvira ir laisva – Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka

Utena-02

Straipsnio autoriai Dalia Čiupailaitė, Matas Šiupšinskas
M. Šiupšinsko nuotr.

Eidama (1) žalumoje paskendusia Maironio gatve, jau iš tolo pamatau pro lapiją besišviečiantį užrašą BIBLIOTEKA. Palaipsniui prieš mano akis išnyra visas trijų aukštų pastatas. Vieną ant kitos sukrautas knygas simbolizuojantys horizontalūs tūriai iš betono ir (iš pirmo žvilgsnio) medinių (2), puslapius imituojančių žaliuzių lengvai pakyla virš stiklinio pirmo aukšto.

Utena-01

Biblioteka stovi gatvių sankryžoje, užpildydama vieną iš susikirtimo kampų. Nei aukščiu, nei spalvine gama pastatas neatitrūksta nuo aplinkos, jos neužgožia, tačiau išraiškinga forma suteikia viešąją paskirtį turinčiai institucijai aiškų tapatumą. Išraiškingą tūrį papildo kiti architektūriniai sprendimai, aiškiai rodantys praeiviui, kam šis pastatas skirtas ir kodėl vertėtų į jį užsukti: stiklo sienos ir sumaniai praeivį į pastatą vedantis įėjimas. Atrodo, kad gatvės erdvė liejasi tiesiai į biblioteką. Stiklo siena apjuostas pirmas aukštas traukia pažvelgti vidun. Jau iš kitos gatvės pusės matau knygų lentynas ir prie mažų apvalių staliukų laikraščius sklaidančius skaitytojus. Nors architektūroje stiklo sienos, kuriomis siekiama išorės ir vidaus persiliejimo, yra beveik klišė, ne visuose pastatuose tai sklandžiai pavyksta ir iš tiesų galima stebėti tokį susiliejimą. Atrodo, kad pastatas įsiurbia praeivį – įgilėjantis fasadas ir švelniai pakylantis medinėmis lentomis dengtas takas traukia įėjimo link. Prie bibliotekos stovintys dviračių stovai ir prie jų prirakinti dviračiai – kaip mažytė užuomina, jog ši biblioteka gyvybinga ir kviečia užsukti.

Utena-04

Pro slankiojančias duris patekęs į biblioteką, atsiduri tambūre su pastato schema, atliekų rūšiavimo dėžėmis, kavos aparatu ir dėže elektroniniams prietaisams priduoti – užuomina, jog biblioteka ne vien archyvas, bet atlieka platesnes funkcijas bendruomenėje. Ant sienos kabanti schema paprasta, stilizuota ir aiški, kaip ir visa bibliotekos erdvė. Iš čia patenku į didelę patalpą, apimančią beveik visą pirmąjį pastato aukštą. Tiesiai priešais įėjimą atsiveria aukšta, pandusų kirčiais efektingai suraižyta erdvė. Bibliotekininkų stalas (informacija, registracija, grąžinimas) stovi mano dešinėje, bet tiesiai priešais skaityklą ir atvirus fondus. Oranžinis ilgas ir žemas stalas neslepia bibliotekininkių, yra aiškiai matomas. Virš jo kabo informacinės lentos, kuriose nurodytos šios vietos funkcijos – iškart supranti, kur gali sulaukti pagalbos. Informacijos stalas stovi strateginiame taške – darbuotojos puikiai mato kiekvieną įeinantį, bet stalas nedominuoja ir neverčia prie jo prieiti. Atvirumas, prieinamumas, barjerų mažinimas – reikšmingi šiuolaikinės bibliotekos vizijos aspektai, kuriuos siekiama įkūnyti ir naujai statomų, ir rekonstruojamų bibliotekų architektūroje. Tokiose bibliotekose siekiama minimizuoti lankytojo kontrolę, kad kuo lengviau ir paprasčiau būtų judama erdvėje, pasiekiami reikiami ištekliai ir paslaugos.

Utena-05

Bibliotekos atvirumo jausmas nepalieka ir toliau. Priešais atsiveria plati atriumo erdvė, matomos vietos prisėsti skaitytojams. Jausena viduje: lengva, gaivu, daug oro. Pirmo aukšto centrą sudaro knygų lentynos – grožinė literatūra, taip pat ir užsienio kalbomis, o palei staliukų ir kėdžių eiles – periodika. Tai funkcijos, sulaukiančios aktyvaus lankytojų srauto, čia lankosi nemažai vyresnio amžiaus žmonių, todėl vieta visai greta įėjimo puikiai pasiteisina.

Įėjusi prisėdu prie apvalaus staliuko ant patogios dirbtinės odos kėdės. Trimis eilėmis išdėlioti staliukai atsukti į registracijos stalą, kurio matyti tik šonas greta kolonos. Iš čia atsiveria vaizdas į gatvę. Kėdės išdėliotos taip, kad lankytojai sėdi į miesto panoramą atsisukę šonu. Tad užsiimdamas savo veikla gali kilstelti galvą, žvelgti į praeivius, mašinas, medžius, taip pat apžvelgti ir knygų lentynas. Eidamas pro biblioteką iš centrinio įėjimo pusės matai čia sėdinčius žmones, knygų stelažus. Sėdėdamas viduje prie lango gali matyti, kaip žmonės, eidami pro šalį, pasuka galvas ir žiūri į vidų. Vidus ir laukas sklandžiai susilieja ne tik architektų vizijose, bet ir realybėje.

Utena-07

Pirmame aukšte tvyro maloni tyla. Tai ne spengianti tyla, bet bežodis sutarimas netriukšmauti. Girdžiu gatvės alsavimą, pravažiuojančių automobilių ošimą, atklystančius praeivių balsus. Būdamas bibliotekoje matai, girdi, jauti miestą. Skaitytojas greta verčia laikraščio puslapius. Girdėti, kaip bibliotekininkės skenuoja skaitytojų priduotas knygas. Lengvai girdimas prislopintas jų pokalbis. Tyla su atspalviais. Skaitytojui pakilus nuo staliuko, kur skaitė laikraštį, ir einant prie kompiuterio ties iškaba „Elektroninis paštas“ žingsnių ar traukiamos kėdės nesigirdi. Akustika, medžiagos, sprendimai dėl garso – labai svarbūs bibliotekų architektūros klausimai, kurie dažnai nepakankamai apgalvojami. Biblioteka šiandien yra ir susikaupimo, ir bendravimo erdvė, todėl reikia ne vengti garso, bet projektuoti garsui, leisti jam ištirpti erdvėje. Šioje bibliotekoje atrodo, kad specialių akustinių medžiagų interjere visiškai nėra, bet dėl gilių erdvių ir jose pasklidusių baldų garsas negrįžta – skirtingos socialinės praktikos gali vykti greta ir netrukdyti vienos kitoms.

Utena-06

Besižvalgant po pirmąjį aukštą iš antrojo į lauką išbėga pulkelis vaikų ir veikiai grįžta atgal. Prie staliukų sėdintys senjorai varto laikraščius. Tarp stelažų vaikštinėja kelios moterys besirinkdamos knygas. Į vidų užeina porelė paauglių ir pakyla į antrą aukštą. Pagyvenęs vyras varto prie įėjimo sudėtas knygas, o kitas naudojasi elektroniniam paštui skirtu kompiuteriu. Vieni po kitų užeina lankytojai ir lankytojos, tiesiai nuo įėjimo nukeliaujantys prie bibliotekininkių stalo ir grąžinantys knygas. Tiek skirtingų žmonių ir veiklų vienoje erdvėje, ir jos visos dera. Nėra erzinančio triukšmo, nors lankytojai ir darbuotojos kalbasi. Lankytojai patys tampa reginiu ir kartu maišosi tarpusavyje, jų grupės ir praktikos persilieja. Ne kartą girdėtas architektų pasakymas, jog būtent lankytojai ir knygos suteiks pastatui spalvų, šioje bibliotekoje yra įgyvendinamas – pastatas yra naudojamas, o tai, kas naudojama, traukia užsukti ir kitus. Visur būdamas pastate jauti, kad jame yra žmonių, kad jie ateina ir išeina, vaikšto, ir tai teikia judėjimo, naudojimo, sąsajos jausmą.

Viena pagrindinių jungiančiųjų erdvių, per kurią keliauja garsas ir žvilgsniai, tai centrinis pastato atriumas. Kartu tai ir funkcinė jungtis, nes nuo pirmo aukšto skaityklos atriumu aukštyn veda pandusas. Tai pagrindinė funkcinė ir kompozicinė pastato ašis – vieta, jungianti visus aukštus ir leidžianti pajausti lankytojų cirkuliaciją iš vieno lygio į kitą. Atriumo centre trimis pakopomis žemyn leidžiasi poilsio zonos. Čia galima neįpareigojamai prisėsti, dirbti nešiojamuoju kompiuteriu, atsipūsti, tingiai džiaugtis saulės užlieta erdve. Palei atriumą nuo skaityklos skiriančią stiklo sieną stovi trys plačios baltos sofos. Priešais akis atsiveria visa skaitykla ir gatvė už jos. Pakėlus galvą žvilgsnis slysta per vielinį lubų tinklelį iki atvirų komunikacijų, išsirangiusių ant betono. Aukščio ir pločio santykis toks, kad patalpa atrodo erdvi, bet nei slegianti, nei per aukšta.

Pandusas/laiptinė – juoda struktūra, išryškėjanti baltame stiklo ir betono bibliotekos fone. Kompoziciškai efektingas uždarų aklinų pandusų ir aplink supančių stiklo plokštumų kontrastas projekte atsirado ne iš karto. Bibliotekos direktorė užsimena, kad iš pradžių architektai ir panduso kraštus norėjo daryti stiklinius, bet techniniai niuansai lėmė kitokį pasirinkimą, kuris puikiai pasiteisino. Judant pandusu aukštyn atsiveria vis kintantys architektūros rakursai, skulptūriškos formos: stiklinio stogo pertvarų, laiptinės linijos, kolonos, kylantis balkšvų sofų ritmas, stiklinio įėjimo pertvaros.

Panduso danga neslidi, nuožulni plokštuma patogi į kitą aukštą pakilti ir mažam, ir senam. Tik į trečią aukštą – administraciją – pakylama laiptais. Kam būtų sunkiau judėti – greta panduso yra liftas, keliantis į visus skaityklų lygmenis. Prieinamumui šiame pastate skirtas deramas dėmesys, todėl juo tikrai gali naudotis visi.

Utena-08

Nuo panduso erdvės atsiveria ne tik išorinės panoramos, bet ir pirmo, antro aukšto skaityklų interjerai. Viskas matoma, taku, bet kartu ir paskirstyta, apibrėžta. Skaidrumas lemia tai, kad čia visuomet esi matomas, bet tai pastebi tik ėmęs įdėmiau analizuoti aplinką. Personalo stalai nekrinta į akis, bet strateginė jų pozicija erdvėje leidžia darbuotojams gerai matyti, kas vyksta aplinkui. Šį matomumą galima vertinti keletu būdų. Viena vertus, biblioteka yra ne vien viešoji erdvė ir juo labiau ne tokio tipo viešoji erdvė kaip miesto aikštė ar parkas. Joje galioja institucijai būdingos veiklos ir tarpusavio sąveikos taisyklės. Nors kontrolė minimizuojama ir lankytojai juda laisvai bibliotekos erdvėje bei naudojasi viešai prieinamais resursais, tačiau tam tikra elgesio kontrolė ir savikontrolė išlieka. Taip pat šiuolaikinės bibliotekos koncepcijose orientuojamasi į biblioteką kaip bendruomenę kuriančią erdvę, erdvę, sudarančią prielaidas užsimegzti kontaktui. Nesant bibliotekininkių, kontrolė būtų technologizuota – pakeista stebėjimo kameromis. Kita vertus, toks atvirumas gali sukelti ir panoptikumo jausmą, kuris disciplinuoja. Pajutęs, kad esi matomas, apriboji savo elgesį, judėjimo trajektoriją, kalbos tembrą. Tam, kuris nori nebūti matomas, ištirpti erdvėje, šiame pastate tai pavyks sunkiau. Tai susiję su konceptualesniu pačios bibliotekos kaip institucijos koncepcijos ir su šia koncepcija sietinu atvirumo klausimu. Viena vertus, pabrėžiama, jog bibliotekos tampa viešosiomis erdvėmis ir tai akcentuojama bibliotekų architektūroje – kuriami pastatai, tarsi tęsiantys viešą gatvės ar aikštės erdvę, kita vertus, kuriamas kontroliuojamų erdvių rinkinys kaip institucijos erdvė su savomis taisyklėmis.

Utena-09

Kad netrukdytų viena kitai, skirtingos pastato funkcijos išdėstytos skirtinguose lygiuose. Vertinant erdvės sintaksės požiūriu, tai įgyvendinta sukuriant „gilią“ pastato struktūrą. Kylant pastatu aukštyn ir einant gilyn, skaitytojams prisėsti skirtos zonos tampa labiau izoliuotos ir toliau nuo judėjimo, tranzitinių zonų. Kiek privatesnį antrąjį aukštą sudaro informacijos skaitykla, mokslinės, meno, kraštotyros literatūra, kompiuterių klasė, vietos skaitytojams. Didelėmis zonomis suskirstytos erdvės centrą sudaro atviri fondai. Bibliotekoje visi fondai yra atviri, todėl lankytojas gali pasinerti į malonių atradimų paieškas. Fonduose tarp lentynų stovi kėdės. Direktorė paaiškina – jos skirtos prisėsti skaitytojams, pavartyti knygas. Planuojant bibliotekos interjerą apie tai nebuvo pagalvota. Šis nedidelis pakeitimas puikiai parodo, kaip svarbu interjerą suvokti ne kaip baigtinį kūrinį, o procesą, kuris niekada nesustoja. Užpildžius erdvę lengviau pajusti, ko joje trūksta, o visada kintanti visuomenė skatina paskui ją keisti ir viešuosius pastatus.

Utena-11

Visgi net ir judant gilyn kuriamos gana panašaus tipo erdvės – atviros, lanksčios ir tik iš dalies tarpusavyje atskirtos. Tokia erdvė bibliotekoje jungia, integruoja, leidžia matyti kitus ir su jais sąveikauti, tačiau susidaro įspūdis, kad lankytojas turi ribotas galimybes rinktis skirtingų charakterių darbo erdves. Darbo vietos interjere išspręstos tipiškai – klasės principu vienas paskui kitą stovintys stalai, talpinantys porą lankytojų. Panašu, kad skaitytojų vietoms organizuoti, skaitymo atmosferoms kurti, skirtingoms skaitymo, rašymo praktikoms skirta mažiau dėmesio nei pačiam pastatui projektuoti. Bet pastatas leidžia tai įgyvendinti ateityje. Jei čia atsirastų individualių baldų, programuojančių kitokius buvimo kartu scenarijus (krėslas, žemas apvalus stalas, privatumo kėdė arba neįpareigojančios jų kompozicijos), būtų galima nesunkiai praplėsti darbo erdvės pasirinkimų skalę. Baldais galima būtų sukurti daugiau įvairovės ir patenkinti įvairesnius lankytojų poreikius – jie galėtų rinktis skirtingo akustinio ir vizualinio privatumo scenarijus. Tą įrodo ir labiau skaitytojus sutelkiantis, laisvesnis sprendimas, siūlomas meno literatūrai skirtoje erdvėje. Stalas, suformuotas iš 4 mažesnių stalų, sudaro galimybes aplink susėsti 8 žmonėms. Stalą supančios lentynos didelėje bendroje erdvėje formuoja intymesnę erdvę. Man bevaikštant, čia kalbasi vyras ir moteris. Jie sėdi vienas priešais kitą, kiekvienas su savo nešiojamaisiais kompiuteriais. Garsas minkštai sklinda po skaityklos erdvę, todėl turi prieiti arčiau, kad nugirstum pokalbio nuotrupas. Iš pokalbio panašu, jog ką tik susipažino. O jei baldai būtų pastatyti kitaip, galbūt jie net nebūtų pasisveikinę.

Utena-12

Greta Meno skaityklos nusidriekia šviesos pripildyta galerijos erdvė. Projektuojant ji taip pat buvo numatyta skaityklai, bet, pastačius pastatą, nuspręsta panaudoti ją kintančioms ekspozicijoms. Netoliese yra ir daugiau bendruomenės laukiančių erdvių – lakoniška renginių salė, vaikų skaitykla ir spalvingos žaidimų vietos. Bibliotekoje yra net tik vaikų erdvė – jie čia labai juntami ir matomi. Toks sprendimas įsileisti vaikus būdingas ne visoms bibliotekoms. Bet tokia ši vieta – gyva, atvira, pereinama ir prieinama.

Funkcinį atvirumą pabrėžia ir estetiniai sprendimai, kurie veikia ne vien kaip vizualūs ar metaforiniai, bet konkrečiai praktiškai. Pavyzdžiui, stiklo siena pirmame aukšte ir perteikia prieinamumo idėją, ir kartu didina prieinamumą, konkrečiai darydama visą erdvę matomą. Vizualiai prieinama erdvė ir specifiniai sprendimai (lubas apraizgę nepridengti vamzdžiai, gatvės panoramos) nebūtinai vienareikšmiškai patrauklūs visiems. Išgirdome, kad kai kas ją vadina „labai vyriška, technokratiška, funkcionalia“, taip pat kad čia norėtųsi kambarinių gėlių ir mažesnių erdvių. Šiuo atveju funkcijos suvokimas glaudžiai siejasi su estetika: nedengtos komunikacijos ant lubų estetiškai gali prieštarauti dominuojančiam bibliotekos kaip „kultūringos“ vietos įvaizdžiui, veikiau siejamam su puošniais sprendimais ir ilgalaikiškumą demonstruojančiomis medžiagomis. Tačiau, atidengtos komunikacijos taip pat gali pozityviai simbolizuoti biblioteką kaip neišbaigtą, neuždarą, atvirą komunikacijos erdvę, „kasdienę“ ir nepuošnią, skirtą ne vien individualiai kontempliacijai, bet nuolatiniam naudojimui.

Utena-10

Išnarsčius bibliotekos kerteles susidaro įspūdis, jog šio pastato erdvės, tūriai ir funkciniai ryšiai yra gerai apgalvoti. Visgi lankytojams įkurdinti erdvėje ir „skaitymo atmosferoms“ (Sequeiros 2013) skirta mažiau dėmesio. Atrodo, kad knygos ir skaitytojai yra pastato turinys, kuris, sukūrus erdves, bus tiesiog „sudėtas“, iš anksto neapmąstant, kaip galėtų jaustis lankytojas, sėdėdamas viename ar kitame taške. Biblioteka tarsi kuriama eksperimentuojant jau ją pastačius, mėginat pritaikyti pastato vidų. Viena vertus, tai leidžia prisitaikyti prie kintančių poreikių, kita vertus, atskleidžiama, kad bibliotekos kaip erdvinės programos koncepcija nepakankamai apmąstyta.

Trūkumas, kurį verta paminėti – bibliotekų pastatams skiriamas biudžetas. Pastato architektūra kaip projektas gali būti gerai apmąstytas, tačiau mažas biudžetas lemia, jog tiek paties pastato medžiagos, tiek interjero medžiagos nepakankamai kokybiškos ir anksti susidėvinčios. Tokiu atveju erdvės atrodo ne kaip gerai apmąstytos ir įrengtos, o veikiau kaip laikinai apstatytos laikinais baldais. Taigi nors biblioteka, suprojektuota ir pastatyta pagal šiuolaikišką atsiveriančios bibliotekos įvaizdį, bet kartu pastatas yra gana „pigus“ ir pastatytas bei įrengtas veikiau „tam kartui“ negu ilgalaikiam naudojimui. Pavyzdinės bibliotekos yra ir atviros pokyčiui, ir kokybiškai pastatytos, ir tokios, kuriose daug dėmesio skirta „skaitymo atmosferoms“, lankytojams lokalizuoti. Toks idealus pavyzdys galėtų būti Porto Almeida Garrett viešoji biblioteka.

Utena-03

Nepaisant šio trūkumo, bibliotekos pastatas yra gyvas, jis juda ir kinta. Bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė nusistebi, kai paklausiame, kaip architektai reaguoja į interjero pakeitimus. Žinoma, jog pastatas turi kisti, patikrinant, kas veikia, o kas ne. Jos teigimu, pastatas turi tikti veikloms. Fondų paskirstymas ir lankytojų lokalizavimas paaiškėjo tik pradėjus naudoti erdvę, todėl pasitaikė neatitikimų. Pavyzdžiui, kištukiniai lizdai yra neracionaliose vietose, o ne greta dabartinių darbo vietų, nes atsisakyta nepopuliarių stalų muzikai klausyti ir filmams peržiūrėti. Poreikiai kinta, todėl vidaus erdvės kiek įmanoma keičiamos. Deja, biblioteka negalėjo įsigyti brangių mobilių stelažų, o rangovas įrengė tik būtiniausius dalykus. Tačiau šie praktiniai sunkumai energingų pastato šeimininkų nesustabdo. Nepaisant jų, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka yra sėkmingas architektų ir bibliotekos šeimininkų bendro darbo vaisius, išskirtinė erdvė, gebanti priimti pokyčius. Tai, kad toks pastatas atsirado, jau yra sėkmės istorija. Belieka tikėtis, kad nepritrūks resursų šią puikią biblioteką kūrybingai puoselėti. O puoselėti yra ką – A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka puikiai atskleidžia atviros bibliotekos koncepciją. Kai kalbama apie „kintančią bibliotekos viziją“, „naują bibliotekos vaidmenį“, paprastai nurodoma į tokio pobūdžio bibliotekas kaip siekiamybę. Kintant technologijoms, bibliotekos kaip archyvo svarba mažėja ir vis daugiau dėmesio skiriama jos kaip patrauklios visuomeninės, socialios erdvės funkcionavimui. Biblioteka tampa kultūringų renginių ir žingeidžių miesto gyventojų susiėjimo centru, jaukia vieta bendruomenei, laisvalaikio erdve. Laisva ir atvira, kviečianti užsukti. O užsukus sakanti – prašau, būk čia kiek nori, pabendrauk, padirbėk, susitik, mes čia, kad tau padėtume, bet tavęs neįpareigojame.

Pastabos:
(1) Tekstas rašomas pirmuoju asmeniu, moteriška gimine, nes viena teksto autorių dėsto savo įspūdžius pastate. Idėjos išdėstytos tekste buvo išdiskutuotos abiejų autorių ir dėl jų nemažai tarpusavyje prieštarauta. Tad galutinis rezultatas – bendras autorių požiūris į Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos architektūrą.
(2) Iš tiesų – tai dažytos ekskrudinio aliuminio žaliuzės. Iš arti ne žinovui atrodančios kaip keramika.