Estetika kaip architektūros kokybės kriterijus

Architektūros kokybės klausimas – šių dienų aktualija, gvildenama ne vienoje pasaulio šalyje, išdiskutuota Europos architektų taryboje ir sulaukusi Europos Komisijos (EK) rezoliucijos. Lietuvos architektų rūmai Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei rengiasi pateikti Architektūros įstatymą bei Lietuvos architektų sąjungos inicijuotą svarbų dokumentą šalies architektūrai puoselėti – „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenis. Tai rodo, kad šis klausimas labai svarbus ir mums. Šiuo metu architektūros kokybę reglamentuojančiame Statybos įstatyme numatyti reikalavimai tikrai netenkina šios su viešuoju interesu susijusios profesinės veiklos srities.

Olso Opera_Snohetta
Oslo opera Norvegijoje, arch. Snøhetta (2007)

Kokios architektūros šiandien reikia pasauliui?
Poreikis išnagrinėti architektūros estetiką kaip vieną galimų jos kokybės veiksnių kilo stebint pastarųjų metų tendenciją šį kadaise buvusį itin svarbų kriterijų eliminuoti iš architektūros vertinimo lauko. Tokią prielaidą kelia ir 2014 metų Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) kongreso medžiagos apžvalgą parengusi architektūros kuratorė Rūta Leitanaitė: „Pagrindinis dėmesys skiriamas ne estetinėms architektūros ypatybėms, bet tam, kaip ji padeda kurti geresnį gyvenimą visiems, nepriklausomai nuo socialinės ar finansinės padėties. Architektūra nebėra savo sultyse verdantis izoliuotas menas, svarstantis estetines dilemas. Ji reaguoja į artimiausios ir globalinės aplinkos pokyčius, siūlo naujoviškas išeitis iš probleminių situacijų – tokios architektūros pasauliui šiandien ir reikia.“
Tad ar reikalingas estetinis kriterijus vertinant architektūros kokybę? Pirmiausia reikia atsakyti į kitus du klausimus: kas yra architektūra ir kas yra estetika architektūroje? Norvegijos Karalystės architektūros politikos dokumentuose vartojamas toks apibrėžimas: „Architektūra apima visą žmonių sukurtą aplinką: statinius, infrastruktūrą, lauko erdves ir kraštovaizdį. Architektūra susijusi su individualiais pastatais bei jų kompleksais, ji kalba apie miestus, kitas apgyvendintas teritorijas ir kraštovaizdžius kaip visumą.“
Enciklopedijoje „Britannica“ rašoma, kad estetika – tai filosofinės grožio ir skonio studijos, apimančios visą eilę sąvokų: grožį, bjaurumą, pakylėtumą, prakilnumą, eleganciją; skonį, kritiką, dailę; kontempliaciją, jausmingumą, žavėjimąsi.
Tad nors estetika, grožis ir menas nėra tapatūs dalykai, šiame straipsnyje, nagrinėjant estetikos kriterijų architektūros kokybei įvertinti, jie sulyginami. Architektūroje estetika nėra materialus, apčiuopiamas dalykas. Dažnai ji turima omenyje, kai kalbama apie pastato išvaizdą, vis dėlto ne vienas tyrėjas sutinka, kad estetikos aspektas slypi kone kiekviename architektūros objekto lygmenyje: pradedant funkcija, forma, konstrukcija, baigiant tokiais svarbiais dalykais kaip tvarumas ar žmogaus gerovė. Tinkamas pavyzdys galėtų būti Sango Lee sudaryta antologija „Tvariosios architektūros estetika“ (Aesthetics of Sustainable Architecture, 2011).

Architektūros estetika Europos šalių dokumentuose
Nagrinėjant architektūros sritį reguliuojančių Europos šalių dokumentų istoriją, skleidžiasi įdomi tendencija: pirmieji su architektūra susiję dokumentai buvo priimti siekiant užtikrinti architektūros kokybę, pabrėžti jos svarbą. Estetinis aspektas šiame etape atliko svarbų vaidmenį.
Pastaraisiais metais požiūris į estetikos svarbą išsiskiria: šalys, tarptautinėje architektūros arenoje sugebėjusios įsitvirtinti ir pirmauti kokybiškos, netgi ikoninės architektūros srityje (Nyderlandai, Danijos Karalystė), ėmė akcentuoti kitus nei estetinius architektūros vertinimo kriterijus. Tiesa, neretai tokį požiūrį kritikuoja estetiškai aplinkai neabejingi profesionalai, be to, dalis valstybių palieka teisenoje įtvirtintus architektūros estetiką garantuojančius saugiklius.
Tačiau vis dar yra nemažai šalių, siekiančių savo architektūros sritį reguliuojančiais dokumentais puoselėti ir propaguoti estetikos svarbą architektūroje (Prancūzija, Norvegijos Karalystė, Švedijos Karalystė).

Amsterdamas_Nemo_Piano
Mokslo populiarinimo centras „Nemo“ (muziejus) Amsterdame, Nyderlanduose, arch. R. Piano (1997)

Estetika neatsiejama nuo funkcijos
Pirmoji šalis, kurioje imtasi įstatymiškai reguliuoti architektūros sritį, buvo Prancūzija. 1977 metais joje įsigaliojo Architektūros įstatymas, kurio pirmajame straipsnyje buvo įtvirtinti esminiai su architektūra susiję dalykai: architektūra esanti kultūros išraiška, o architektūrinė pastatų raiška (dizainas), jų kokybė, harmoningas įterpimas į aplinką, pagarba paveldui ir natūraliam bei urbanistiniam kraštovaizdžiui yra viešojo intereso dalykas.
1999 metais Prancūzijos vyriausybės išleistas dokumentas „Viešojo naudojimo pastatų statybos kokybė“ (kitaip vadinamas „Prancūzijos tarpministerine misija už viešojo naudojimo pastatų statybos kokybę“) atidžiau nagrinėja estetikos klausimą. Čia pripažįstama, kad šis kriterijus glaudžiai susijęs su tapatybe, tačiau jo neįmanoma įvertinti kiekybiškai.
Vis dėlto estetikai architektūroje nusakyti skiriama nemažai dėmesio. Minimi tokie šio elemento aspektai: estetikos architektūroje ypatumas, kitaip, negu teigia racionalistai, yra aiškus ryšys tarp formos ir funkcijos; architektūrai būdingas tas pats estetinis mąstymas, t. y. grožio koncepcija kuriama pagal plastinio meno rūšių principą: pasitelkiamos formos, spalvos, medžiagos, šviesos ir šešėlių žaismas.
Beje, išvadų skyriuje pastebima, kad architektūra nėra paprastai ir greitai sunaudojamas dalykas. Jai svetima mados idėja, jos kokybę atspindi ne vien lipdiniai ar juolab vaizdingumas. Fizinį ir estetinį architektūros tvarumą nustato išbandymas laiku.
Šis požiūris atskleidžia istoriškai stiprų frankofoniškų šalių architektūros ir kitų meno sričių ryšį, kitaip nei germanų kraštuose, kur architektūra buvo siejama su technikos specialybėmis.

DNB bank_MVRDV
DNB banko būstinė Osle, Norvegijoje, arch. MVRDV (2012)

Statiniai turi virsti architektūra
Nemažai dėmesio architektūros estetikai skiriama Švedijos Karalystės vyriausybės įstatyme „Formos ateičiai – veiksmų planas architektūros ir dizaino srityse“ (Forms for the Future – an Action Programme for Architecture and Design, 1997/98:117). Jo preambulėje teigiama, kad trumparegiški finansiniai motyvai neturi veikti architektūros kokybės ir estetinių vertybių.
Į įstatymą įtraukti ir estetiką reguliuojantys punktai. Skelbiama, kad vyriausybė teisenos priemonėmis ketinanti įtvirtinti estetiškai patrauklių pastatų ir aplinkos svarbą, o pagrindiniai su estetika susiję reikalavimai bus įtraukti ir į Planavimo ir statybos įstatyme. Taip ir buvo padaryta. Pavyzdžiui, šio įstatymo skyriuje „Bendri interesai, kurių reikia laikytis planuojant ir statant pastatus“ rašoma, kad deramai atsižvelgiant į gamtines ir kultūrines vertybes planavimas turi skatinti siekti apgalvotos struktūros ir estetiškai patrauklaus dizaino užstatymo vietovėse, žaliosiose juostose, komunikacijų trasose bei kituose statiniuose.
Ir šiandien Švedijos kultūros ministerija skyriuje apie vizualinius menus, architektūrą, formą bei dizainą skelbia, kad kultūrinės ir estetinės vertybės, esančios aplinkoje, turi būti aktyviai naudojamos ir stiprinamos.
Netiesioginį, bet užtikrintą estetikos svarbos architektūros kokybei apibūdinimą galima rasti ir 2002 metais sukurtoje Austrijos platformoje dėl architektūros politikos bei statybos kultūros: kartu su šūkiu „Architektūra turi būti matoma visur – statiniai turi virsti architektūra“ turi būti paskatintas atitinkamas kultūrinės atsakomybės suvokimas, apimant ir šiuolaikinės architektūros bei jos kultūros supratimą. Šis šūkis – ne kas kita kaip garsiojo architektūros teoretiko ir kritiko Nicolauso Pevsnerio, pasisakiusio už estetikos svarbą architektūroje, 1942 metais nuskambėjusio pasakymo „Dviračio pašiūrė yra statinys, Linkolno katedra yra architektūra“ perfrazavimas.
Tokių šalių kaip Nyderlandai ar Danijos Karalystė pastaraisiais metais priimtuose architektūros politikos dokumentuose dėmesys sutelkiamas į socialines problemas, pavyzdžiui, didmiesčių tankėjimą ir atitinkamai kaimo vietovių ar mažesnių miestelių tuštėjimą, mokyklų, ligoninių projektavimą, infrastruktūros gerinimą, kliento, architekto bei statytojo sutelktį, tvariąją plėtrą ir pan.
Tad nors Danijos architektūros politikos dokumentuose ir teigiama, kad architektūros kokybė apima estetiką, tvarumą, socialinę įtrauktį, prieinamumą bei konstrukcijos lankstumą, nuodugniau estetikos aspektas nenagrinėjamas. Menkstantį dėmesį estetikai architektūroje liudija ir retėjantis šio termino vartojimas: 2007 metais Danijos Karalystės patvirtintame architektūros politikos dokumente jis pavartotas 9 kartus, o šiemet – 4.

Racionalumas – ne vienintelė siekiamybė
Jau pasigirsta protesto prieš estetikos, kaip vieno pagrindinių architektūros vertinimo kriterijų, eliminavimą balsų. Bene geriausiai tokios tendencijos kritiką pareiškė žymus danų kraštovaizdžio architektas Stigas Lennartas Anderssonas, 2014 metų Venecijos architektūros bienalėje kuravęs Danijos Karalystės ekspoziciją „Estetikos galimybės“ (Empowerment of Aesthetics): „Modernumo ir modernaus pasaulio problema yra tai, kad sumenkinome estetikos svarbą ir pasikliauname vien racionalumu, tarsi jis būtų vienintelis pažangos rodiklis. Šis požiūris žlugdė mus keletą pastarųjų šimtmečių. Iš tikrųjų turėtume galvoti apie tai, kaip suderinti racionalumą su estetika.“
Vis dėlto nemažai šalių savo architektūros politikos dokumentuose pabrėžia estetikos svarbą. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijos 2006 metais paskelbtame architektūros politikos dokumente „Architektūra ir urbanistinė aplinka Šiaurės Airijoje“ (Architecture and the Built Environment for Northern Ireland), jau pirmame iš trijų pagrindinių nuostatų „Kūrybiškumas ir novatoriškumas“, sakoma: „Vyriausybė įsipareigoja puoselėti estetines architektūrinio dizaino ir statybų vertybes, kūrybiškumą, novatoriškumą bei etosą, kuris populiarintų grožį, naujoves bei tvarumą.“
Tačiau šio straipsnio temai svarbesnis yra minėtame dokumente įvardytą pirmą tikslą lydintis komentaras: „Geram dizainui, remiantis romėnų architekto Vitruvijaus apibrėžimu, būdingi trys požymiai: grožis, tvirtumas ir patogumas. Patraukli architektūra yra estetiška ir kokybiška, jos estetiką kuria kompozicija, forma, mastelis bei tekstūra. Tvirtumas yra struktūros ilgaamžiškumas ir integralumas, jos elementai ir išbaigtumas. Patogumas yra pastato, struktūros ar vietos galimybė tenkinti naudotojų poreikius. Puikus dizainas galimas, jeigu yra sukurti ir realizuoti visi trys požymiai.“

Utrecht uni bibliot_Neutelings Riedijk Architecten
Utrechto universiteto  „Minnaert“ pastatas Nyderlanduose, arch. Neutelings Riedijk Architecten (1997)

Estetinė vertybė – ilgalaikis tikslas
2014 metų spalio mėnesį ir Latvijoje įsigaliojo Statybos įstatymo pataisa. Joje apibrėžiama, kad statyba turi atitikti architektonikos kokybės principus, pagal kuriuos pastatai turi būti kuriami pasitelkiant subalansuotus funkcinį, estetinį, socialinį, kultūrinį, technologinį ir ekonominį statybos aspektus, taip pat kliento ir viešąjį interesą, pabrėžiant individualią gamtos ir urbanistinio kraštovaizdžio tapatybę, įtraukiant jį į kultūrinę aplinką, taip praturtinant ir sukuriant kokybišką gyvenamąją erdvę.
Reikia pripažinti, kad dauguma atvejų su architektūros estetika susiję dokumentai gana paviršutiniškai nagrinėja šį aspektą, estetikos vaidmenį architektūroje paversdami skambiomis deklaracijomis.
Tačiau peržengę Europos žemyno ribas (pavyzdžiui, Australijoje) rasime gana vientisą teiseną su konkrečiais, teisiškai apibrėžtais architektūros kokybės vertinimo kriterijais. Šios valstybės aplinkos planavimo politikos dokumente Nr. 65 išdėstyta dešimt architektūros dizaino kokybės principų: kontekstas, mastelis, statinio forma, tankumas, ištekliai, energija ir vandens naudojimo efektyvumas, kraštovaizdis, patogumai, saugumas, socialinis aspektas ir būsto įperkamumas bei estetika.
Pastaroji aptariama taip: „Estetikos kokybė reikalauja deramos vidaus dizainą ir struktūrą atspindinčios pastato elementų, tekstūros, medžiagų bei spalvų kompozicijos. Estetika turi reaguoti į aplinką ir kontekstą, ypač į vertinguosius gatvės vaizdo elementus. Jeigu kalbama apie teritoriją, kuri bus keičiama, čia statomų objektų estetika turėtų atitikti trokštamą vietos ateities charakterį.“
Estetikos žinovas anglų filosofas Rogeris Scrutonas taikliai pastebėjo, kad architektūroje estetinė vertybė yra ilgalaikis tikslas, o nauda – trumpalaikis. Juk galiausiai niekas nekonservuoja pastato, jei šis neatrodo teisingai. R. Scrutonas teisus bent jau tuo, kad beveik visuose įvairių valstybių teisės dokumentuose, susijusiuose su nekilnojamojo kultūros paveldo saugojimu, jei tik kalbama apie kultūros vertybes ar architektūros objektų vertinimo kriterijus, įtraukiama ir estetikos sąvoka (Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas, Škotijos istorinės aplinkos politikos gairės, Tarptautinė paminklų ir jų kompleksų konservavimo bei restauravimo chartija ir kt.).

Utrecht uni biblioteka_W Arets
Utrechto universiteto biblioteka Nyderlanduose, arch. Wiel Arets Architects (2004)

Kliuviniai ir galimos išeitys
Susipažinus su įvairių šalių dokumentais, reguliuojančiais architektūros sritį, peršasi prielaida, kad šio kriterijaus gali būti vengiama dėl paprastos priežasties – dėl keblumo jį apibrėžti ir pritaikyti praktikoje. Tai minima ir 2009 metais EK komunikate „Komisijos architektūros politikos vadovas“, kuriame, be kitų 9 architektūros kokybę nusakančių kriterijų, aptariamas ir estetikos aspektas bei meninis vaizdas.
Jau pradžioje rašoma, kad šį elementą užvis sunkiausia įvertinti dėl itin subjektyvios prigimties, tačiau kartu pabrėžiama, kad visada būtina į jį atsižvelgti, mat jis teikia gerovę įvairiems adresatams ir turi įtakos įvairiems funkciniams reikalavimams. Estetinė vertė turi būti nustatoma ne atsietai, bet atsižvelgiant į pastato kontekstą. Bet kuriuo atveju, EK nuomone, svarbu, kad pastato išvaizda atskleistų jo funkciją ir vaidmenį urbanistinėje aplinkoje. Objektas turi kurti įvaizdį ir demonstruoti konkrečias vertybes.

02
VU Biblioteka, Mokslinės Komunikacijos ir Informacijos Centras (MKIC) Lietuvoje, arch. Paleko ARCH studija (2012) (R. Urbakavičiaus nuotr.)

Tikslo siekiama sistemingai
Vienas didžiausių kliuvinių įgyvendinant bet kokį teisės aktą tampa nesukurtas jo įgyvendinimo mechanizmas, nepasidalyta atsakomybė. Tad sveikintina, kai tokiuose svarbiuose dokumentuose kaip architektūros politikos metmenys nurodoma, kurie valdžios organai bus atsakingi už konkrečių veiksmų įgyvendinimą. Tarkime, Šiaurės Airijos architektūros politikos dokumentuose įpareigotos ir įvairios ministerijos, ir viešųjų pirkimų tarnyba: jos turi propaguoti gerosios praktikos – tvariosios architektūros bei jos estetinės kokybės – pavyzdžius ir patarti, kaip to siekti. Taip pat įstaigos turi populiarinti tvariosios architektūros dizainą privačiame sektoriuje ir atliekant viešuosius pirkimus, taikyti viso gyvenimo eksploatacijos sąnaudas, taip užtikrindamos, kad dizaino ir estetinė kokybė nenukentėtų dėl per didelio dėmesio objekto sąmatai bei terminams.
Pavyzdys galėtų būti Nyderlandų Karalystė, kurios teisinėje sistemoje funkcionuoja estetikos aspektas. Nors pačios Nyderlandų architektūros politikos dokumentuose nerasime tiesiogiai pavartoto žodžio „estetika“, estetinę šalies architektūros kokybę garantuoja Būsto aktas (Woningwet, 1992), kuriame reglamentuojama, kaip siekti estetinės kokybės. Ją turėtų užtikrinti akte minimas Estetikos komitetas (miesto tarybos paskirta nepriklausoma komisija, veikianti prie mero, tarybos narių ir teikianti nuomonę, ar būsimo pastato, dėl kurio yra pateiktas prašymas statybos leidimui, išvaizda bei padėtis atitinka protingus gerovės reikalavimus) arba miesto vyriausiasis architektas (miesto tarybos paskirtas nepriklausomas ekspertas prie mero ir tarybos narių, teikiantis nuomonę, ar pastato, dėl kurio yra pateiktas prašymas statybos leidimui, išvaizda ir padėtis atitinka protingus gerovės reikalavimus).
Estetikos komiteto ar miesto architekto išvados yra viešos. Būsto akte pabrėžiama, kad išvados dėl to, jog statybos projektas šiurkščiai pažeidžia protingus gerovės standartus, turi būti tinkamai pagrįstos ir teikiamos raštu.
Lieka paskutinis svarbus aspektas – kokiomis priemonėmis vertinti estetikos elementus. Įvairių šalių mokslininkai gvildena šį klausimą ir net yra pateikę galimų sprendimų. Švedų mokslininkė Suzanne de Laval, 2006 metais parengusi disertaciją tema „Urbanistinio kelio dizaino vertinimas – estetika ir funkcija“, be konkrečių vertinimo kriterijų, remiasi ir ekspertų vertinimu. Jos atlikta studija parodė, kad įvertinti estetiką galima, tik svarbu suformuluoti tinkamus klausimus ir pasitelkti specialistus.
Rytų šalių – Malaizijos, Irano – mokslininkai linkę estetinius urbanizuotų teritorijų prioritetus nustatyti pasitelkdami sociologinę apklausą. Tam jie naudoja sąrašą kriterijų, kurių didžioji dalis – fiziniai elementai, detalės: įvairios formos angos, įvairios statybinės medžiagos, dominuojanti tekstūra, apželdinimas ir pan. Behnazas Aminzadehas ėjo kitu – urbanistinės aplinkos estetikos vizualinės kokybės nustatymo – keliu. Jis tyrimui pasitelkė konkretaus miesto urbanistinės aplinkos įvairių vietų fotofiksavimą ir vertindamas jas analizavo estetinius gyventojų prioritetus.

01
„Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje, Lietuvoje, arch. Ambraso architektų biuras (2014) (A. Ambraso nuotr.)

Išvados

Vertinant architektūros kokybę, estetikos kriterijų įtraukti į šalies teisės aktus ir kitus dokumentus svarbu dėl paradoksalios priežasties – tik taip galima užtikrinti šio elemento išlikimą šių dienų pastatuose.
Paradoksalu, nes vyrauja nepareikšta abejonė, kad estetikos įteisinimas varžys kūrybos laisvę. Šią baimę būtų galima paaiškinti Lietuvos architektų rūmų teisininkės, architektės Daivos Bakšienės 2011 metų pabaigoje atlikto tyrimo rezultatais: „Nustatyta, kad didžiausiais statinių architektūros srities teisinio reguliavimo trūkumais architektai pripažino teisės aktuose neaiškiai, prieštaringai suformuluotus statinio architektūros reikalavimus (79 arba 56 proc.), pernelyg didelę viešojo administravimo subjektų įtaką (po 76 arba 54 proc. respondentų). Taip pat dažnai buvo nurodomi tokie trūkumai kaip per silpna projekto sprendinių kontrolė (60 arba 43 proc.), netinkamai nustatomi architektūriniai reikalavimai (57 arba 41 proc).“
Tai, kad teisinio reguliavimo trūkumais architektai įvardijo pernelyg didelę statytojo (užsakovo) įtaką (90 arba 64 proc.), nepakankamą projektinių siūlymų poveikį tolesniam projektavimo procesui (51 arba 36 proc.) ir tai, kad didžioji dalis respondentų didžiausiomis statinių architektūros problemomis pripažino dažną naujų statinių nederėjimą su urbanistine aplinka (92 arba 66 proc. respondentų), neretą nekokybiškų, neilgaamžių statybos medžiagų naudojimą (77 arba 55 proc. respondentų), naujų statinių architektūros originalumo, meniškumo, vientisumo ir kompleksiškumo trūkumą (po 79 arba 56 proc. respondentų), teikia vilčių, kad šalies architektai supranta, jog estetikos, kaip kokybiškos architektūros kriterijaus, eliminavimas gali sukelti ilgalaikių negatyvių padarinių.
Išeitis gali būti tinkamų įrankių sukūrimas – tokių, kurie ne varžytų architektų kūrybiškumą, bet suteiktų jiems galimybę laisvai kurti, realizuoti idėjas, kartu apginant ir viešąjį interesą, visuotinę estetiškai patrauklios aplinkos teisę.

Aida Štelbienė