Gentrifikacija mieste ir kultūroje: nuolatiniai turistai savame mieste

Kultūros kritikų ir (prie)stoties rajono vietinių gyventojų Jurijaus Dobriakovo ir Vytauto Michelkevičiaus pokalbis apie gentrifikaciją Vilniaus stoties rajone, kultūroje ir pogrindyje.

2015 m. rugsėjį begeriant alų postgentrifikaciniame Berlyno Kreuzbergo rajono bare, „persirengę pagal temą“ turistai iš JAV paprašė mūsų nufotografuoti juos perteikiant buvusio menininkų rajono atmosferą. Deja, tiek jie, tiek pats rajonas atrodo kaip spektaklis su brangiais barais ir restoranais, o dinamiškas gyvenimas verda jau kituose rajonuose

Vytautas Michelkevičius: Pradžioje susitarkime dėl kelių sąvokų ir jų vartosenos. Kas tau kelia nerimą galvojant apie vietą, kurioje esame (baras ir nakvynės namai „Jamaika“ Halės turgaus prieigose, Vilniaus stoties rajone), ir kokiais reikšminiais žodžiais tai galima išreikšti?

Jurij Dobriakov: Pirmiausia kelia nerimą turbūt tai, kad tam tikri dalykai, kurie man visada atrodė savaime suprantami (pavyzdžiui, ėjimas apsipirkti į turgų), tampa kažkuo iš esmės kitu – pavadinkime tai išskirtinio vartojimo atributais. Jauni kūrybininkai, kurių šiame rajone vis daugėja, atranda tuos dalykus ne kaip kažką tiesiog būtino kasdieniam gyvenimui, o kaip statuso ir įvaizdžio elementus. Taigi Vilniaus stoties rajone ir kitose panašiose „gentrifikuojamose“ miesto dalyse kuo toliau, tuo labiau gyvenimas sukasi apie tą išorinę pusę, apie atrodymą ir viešojo „aš“ – ekologiškai sąmoningo, kūrybingo, „maištaujančio“ nekenksmingai – konstravimą. O apie realias socialines, kultūrines ir kt. problemas praktiškai nekalbama. O kaip yra tau?

VM: Aš, rašydamas tekstą „Vilnius Street Art“ festivalio laikraščiui, supratau, kad sovietmečiu įdiegta (mikro)rajono sąvoka yra ir svetima, ir iš dalies neatspindi šiuolaikinės realybės, nes, pirma, ji buvo įdiegta svetimų galios struktūrų (nors etimologiškai kildinama iš prancūzų kalbos, tačiau turi neigiamą prievartinės TSRS rajonizacijos šleifą, kai buvo suardomos tradicinės savivaldos ir kaimynystės struktūros, pvz., tarpukario Ukrainoje). O antra, kadangi pats čia gimiau, užaugau ir gyvenau (su pertrauka nuo 1993 iki 2005 m.), manau, kad artimesnė būtų „kaimynystės“ sąvoka, nes ji turi ir socialinę konotaciją (plg. angl. neigbourhood ir district/rayon).

„Ėjimas į turgų“ yra ir kartų klausimas. Mano tėvai nuo 1980 m. apsipirkdavo Halės turguje, o persikraustę iki šiol tęsia šią tradiciją Kalvarijų turguje, taigi aš užaugau su įpročiu eiti į turgų, kuris buvo aprimęs 2000–2010 m.

Gentrifikacijos (proceso, kuris oficialiai apibrėžiamas kaip nekilnojamojo turto supirkinėjimas už žemą kainą ir kainų (madingu betampančiame pigiame rajone) kėlimas, dėl ko išstumiami senieji gyventojai ir verslai) šalininkai teigia, kad ji ir išsprendžia socialines/kultūrines problemas, nes jas nustumia į miesto paribius, neprieinamus svečio akiai, formuoja geresnį miesto įvaizdį turistams bei saugesnę ir komfortiškesnę kaimynystę gyventojams. Man įdomu, kokias kultūrines/socialines problemas čia išskirtum? Kartu paminėk, nuo kada čia gyveni, ir kas per tą laiką ryškiausiai pasikeitė.

JD: Iš tiesų įdomu, kad tas stoties rajonas yra kažkas visai kito nei tie (miegamieji) rajonai, kuriuose man teko gyventi Klaipėdoje, o kurį laiką ir Vilniuje. Ši miesto dalis tarsi priklauso visiems – vietiniams, nuomininkams, kitų Vilniaus rajonų ir priemiesčių gyventojams, turistams. Todėl čia sunku pasakyti, kas yra „savo vietoje“, o kas yra „atvykėlis“. Sovietmečiu statytuose ir naujuose miegamuosiuose mikrorajonuose viskas visai kitaip, „pašalinių“ ten beveik nėra. Todėl ir gentrifikacija ten praktiškai nevyksta, nes nevyksta ir kultūrinis veiksmas.

Gyvenu stoties / Aušros Vartų (jau už miesto sienos) kaimynystėje su pertraukomis nuo maždaug 2007 m. Ryškiausios kultūrinės ir socialinės problemos, mano akimis, kyla dėl tam tikro nesusikalbėjimo tarp senųjų gyventojų ir naujai įsikuriančių – nuomininkų arba perkančių senus butus ir juos sutvarkančių pagal šiuolaikinius standartus. Žinoma, kartu su naujais gyventojais dingsta seniems gyventojams būdinga stagnacija ir uždarumas (pvz., vidinis kiemas, kuriame gyvenu, ir kuris yra visai šalia Aušros Vartų, labai primena getą arba kaimą mieste), tačiau kartu nauji gyventojai atneša ir šiokio tokio snobizmo bei visai kitą kainų lygį – tiek nuomos, tiek būsto pirkimo, tiek produktų ir paslaugų.

„Kiaušinio“ skveras Pylimo/Šv. Stepono/Raugyklos g. sankirtoje 1989 m.

VM: Kalbėti apie „vietinius“ ar „iš vietinių perspektyvos“ gentrifikacijos kontekste yra viena strategijų, kuri dažniausiai pasibaigtų liūdesiu – naujieji (ir dažnai turtingesnieji) gyventojai išstumia senuosius (vietinius). Bet ne paslaptis, kad „naujieji“ irgi būna kelių tipų. Vieni į stoties rajoną atsikrausto „dėl mados“, kiti „iš nostalgijos ar romantiškų jausmų senajam miestui“, nes senamiesčio šerdis paprastam žmogui jau seniai nebeįperkama. Aš visgi norėčiau nepamiršti ir istorinio bei oficialaus šios senamiesčio dalies pavadinimo – „Rūdininkų – Aštriojo galo priemiestis“ [1]. Aštrusis – nes būtent taip vizualiai susiformuoja šio rajono dalis susikertant tiesėms, išeinančioms iš Rūdininkų ir Aušros vartų ir vedančiomis svarbių istorinių užmiesčio kelių link.

Iš geležinkelio stoties išeinančių gatvių sampynoje (Vilhelmo Šopeno, vėliau Kauno, Sodų ir Gėlių) XIX a. pabaigoje / XX a. pradžioje vystėsi naujasis rajonas, suteikiantis Vilniui modernizmo ir didmiesčio atmosferą. Eikite užvertę galvas aukštyn ir pamatysite unikalius Vilniuje pastatų dekorus, papuoštus istorizmo, eklektikos ir moderno (jugendštilio) aksesuarais, o galiausiai namas Kauno g. 2 nukels mus mažų mažiausiai į Rygą ar Varšuvą, o gal ir tuometinį Berlyną. Savo tūriu ir aukščiu tai bene vienintelis to laikotarpio egzempliorius Vilniuje ir dar pirmasis turėjęs liftą to meto gyvenamasis namas. Vadinamasis Chajos Krėmer namas buvo suprojektuotas ypač produktyvaus architekto statybos techniko Antono Filipovičiaus-Dubovniko.
Išties pirmasis rajono gentrifikatorius buvo pirklys Vilhelmas Šopenas, XIX a. aplink būsimą geležinkelio stotį pirkęs didelius žemės sklypus, o vėliau padovanojęs žemės sklypą miestui, kuriuo ir eina dabartinė Šopeno gatvė. Tarp kitko, jis turėjo ir savo vardo alaus daryklą, kuri po karo buvo nacionalizuota ir pavadinta „Tauro“ vardu [2].

Ryškiausi šiuolaikinės gentrifikacijos požymiai yra Šv. Stepono g. dalyje tarp Pylimo ir Kauno gatvių. Sovietmečiu, jei gerai pamenu, ten buvo tik viena konditerijos parduotuvė (užsidariusi prieš porą metų) ir gal dar viena kita įstaiga. Prieš 10 metų ten buvo keli barai („Gramutė“, „Šypsena“). O per pastaruosius penkerius ten atsidarė turbūt daugiau kaip tuzinas, jei ne dvidešimt, butikų, kavinių ir t. t. Šiuo aspektu gatvė gydosi sovietmečio valymo žaizdas ir atgimsta į XIX a. ir tarpukariu buvusios gatvės vaizdą, kur buvo eilė žydų ir kitų miestelėnų parduotuvėlių ir įstaigėlių (tai matoma ir iš iki šių dienų išlikusių langinių).

Manau, kad stoties kaimynystės vertinimas labai skiriasi „dabartinių gyventojų“ ir „besinaudojančių jos paslaugomis“ akimis (barais, butikais ir t. t.). Kartu skiriasi ir poreikiai: pasimėgauti savo aplinka ar išnaudoti madingą aplinką.

„Kiaušinio“ skveras apie 1918 m. – spaudos kioskas

JD: Šioje vietoje norėčiau paklausti ir tavęs, ir savęs paties: ar mums tų mažų krautuvėlių, mėsainių („burgerių“) užkandinių, „craft“ alaus barų ir panašių „mažų nepriklausomų iniciatyvų“ atsiradimas yra labiau teigiamas ar neigiamas dalykas? Viena vertus, visa ši dinamika yra smagi, išaugusi įvairovė taip pat, tačiau kartais suprantu, kaip lengvai mes įsitraukiame į tą procesą nepastebėdami, kad ne tik „neturtingųjų vietinių“, bet ir mūsų pačių ekonominė situacija kartais nebeatitinka naujai formuojamų kainų standartų.

VM: Gentrifikacija čia įgyja pagreitį, nes jau atsiranda ir postgentrifikacinių įstaigų, pvz., baras „Bukowski“, kuriame jau renkasi įprastinė vakarėlių publika, anksčiau besilankiusi „Savam kampe“ ar pan. Tada atsiranda ir neigiamas efektas – aš kaip vietinis nebeturiu vietos (pvz., buvusio jaukaus baro „Visi Šventieji“), kur galiu sutikti draugų ir patenkinti savo socialinius poreikius, nes čia renkasi visiškai nepažįstama publika.

Naujas pasirinkimas ir jo kuriamos naujos vertės (kainos) pastaruoju metu pradeda varyti mane į neviltį, nes paslaugų kainos auga gerokai sparčiau nei pajamos. Dar vis menu visai neseną alaus bokalą „Pirmo dublio“ (Deivydo Praspaliausko restoranas-bistro Šopeno g.) vietoje buvusiame bare už 2,5 Lt, kai visur alus jau kainavo 5 ar 7 Lt, o dabar tai tokia vieta, kur galiu sau leisti nueiti kartą per dvejus metus. Prisimenu, savo draugams iš Rygos ir Talino pasakodavau, kad Vilnius vis dar yra prieinamas miestas, skirtingai nei jų miestai, nes nėra tokios vietos, kur negalėčiau sau leisti nueiti pavalgyti (nuo užkandinės iki proginio restorano), tačiau, deja, dabar (pra)b(r)angių vietų pradeda atsirasti vis daugiau, ir nebelieka to smagiojo Vilniaus ekonomikos horizontalumo.

JD: Kartais būtent dėl tavo aprašytos situacijos pradedu jaustis kaip turistas mieste, kuriame gyvenu. Atrodo, kad šalia to Vilniaus, kurį gerai pažįstu, auga kažkoks kitas miestas, kuris man yra menkai prieinamas.

VM: Taip, savo rajone aš taip pat vis dažniau pasijaučiu kaip turistas, ypač jei išvykstu savaitei ar mėnesiui, bet matau čia ir privalumų, nes gali keliauti laiku ir jausti dinamiką tiesiog gyvendamas savo rajone. Aš vis dar mėgaujuosi iki šiol išlikusiais perėjimais tarp kiemų (kurių perpus sumažėjo nuo mano mokyklos laikų). Tiesa ta, kad dėl tokio didelio pokyčių greičio vis dažniau pradedu pasiilgti tokios vietos, į kurią gali užsukti kasdien ar tik kas penktus metus, ir ji bus vis tokia pat. Dabar čia turbūt tokia vieta yra tik „Bix baras“ (kuris „tebestovi dar vis“ jau 20 metų). Kita vertus, mes dar galime sėdėti „Jamaikoje“, kur alus vis dar kainuoja 2 eurus ir praktiškai nėra žmonių.

JD: Tačiau šalia pasiūlos bei kainų egzistuoja ir autentiškumo klausimas (jei šis žodis dar gali turėti bent kažkokią prasmę): didelė dalis Vilnių užkariaujančių madingų produktų ir paslaugų yra skoliniai iš kitų kultūrų ar kitų kultūrinių/socialinių sluoksnių – visų mėgstami mėsainiai yra buvęs JAV pakelės užkandinių maistas, skirtas pirmiausia sunkvežimių vairuotojams, „organiškai užaugintos daržovės“ yra greičiausiai miesto žmogaus nostalgija senelių kaimui ar sodui, „craft“ alus – lietuviško kaimiško alaus ir britų „real ale“ („tikro elio“) tradicijų bei amerikietiškų mažų bravorų arba naminio alaus madų mišinys, beigelius „Halės bistro“ taip pat kepa tikrai ne Vilniaus žydai. Taigi visi šitie dalykai tampa savotiškais „tuščiais signifikantais“ – ženklais, nurodančiais į „autentišką“ tradiciją, su kuria neturi ir negali turėti saitų.

VM: Taip, autentiškumas čia svarbus klausimas. Bet Halės turguje vis dar galima gauti autentiškų miesto ar priemiesčio soduose užaugintų ridikėlių ir agurkų, parduodamų tiesiai iš bobučių rankų, tačiau tai mažuma viso turgaus pasiūlos. Man atrodo, apie „autentiškumą“, ypač virtuvėje, yra labai sunku kalbėti postsovietinėse teritorijose, kur jis buvo naikinamas ir trinamas daugiau kaip 50 metų. Vieni jo ieško tarpukario Lietuvoje, kiti bajorų kultūroje, tačiau, manau, nebelieka nieko kito kaip kūrybiškai pažiūrėti į šį trūkumą ir Vilniaus virtuvę išrasti iš naujo. Šalyse su senesnėmis ir nenutrauktomis virtuvės tradicijomis (pvz. Vokietijoje) nauji patiekalai ir alaus rūšys kelią skinasi labai sunkiai.

Mėsainiai yra kitas dalykas. Jie yra rodiklis, kad mes ir visi didmiesčiai pasaulyje tampame globalios kultūros dalimi, kur mados sklinda ne dešimtmečiais, o kelerių metų greičiu, ir įsigali visame pasaulyje vienu ypu. Prieš 5–7 metus į Vilnių skverbėsi kebabai, bet čia jie kažkodėl neįsitvirtino, nors dėl man nesuprantamų priežasčių atsidarė šimtai kebabinių visuose Lietuvos regionuose; mano kaime su 1500 gyventojų jų buvo net dvi, o keisčiausia, kad kebabus kioskuose sukdavo vietiniai vaikinukai ir merginos, o ne imigrantai.

Bet man atrodo, kad mes tuoj persivalgysime, tad gal grįžkime prie kultūrinių pokyčių. Žinoma, maistas ir gėrimai simbolizuoja socialinius pokyčius, kurie ryškiausiai matomi, bet tu esi ne kartą kalbėjęs apie andergraundo (kultūrinio pogrindžio) gentrifikaciją. Kaip tu ją suvoki?

Viena pirmųjų rajone gentrifikacijos apraiškų – menininkai išnaudoja apleistas erdves – 1995 m. aplinkos teatro trupė „Miraklis“ su grupe „Skylė“ surengė vaidinimą „Pro Memoria Šv. Stepono 7“. Nuotraukos autorė Milda Juknevičiūtė. Autentiška filmuota medžiaga

JD: Prieš pereidamas prie andergraundo temos, noriu pažymėti, kad tavo ką tik paminėtas imigracijos (ir integracijos) motyvas yra įdomus ir reikšmingas, ypač turint galvoje dabartinę situaciją su migrantais, plūstančiais į Europą: ar manai, kad Vilniuje jie atrastų tokią savo nišą, kokią turi, pavyzdžiui, tame pačiame Berlyne arba Londone? Kaip jų atkeliavimas galėtų paveikti Vilniuje vykstančius gentrifikacijos procesus? Kur jie gyventų?

VM: Imigrantai tikrai pridėtų įvairesnių skonių ir spalvų, bet Vilniaus pragyvenimo lygis dar nėra toks aukštas, kad juos trauktų. Kiek senamiestyje ar aplink buvo imigrantų bandymų atidaryti maitinimosi įstaigų (italo picerija, indo užkandinė, turko kebabinė), jos labai greit užsidarydavo.

JD: Kalbant apie andergraundo gentrifikaciją, pastebimi labai panašūs procesai į tuos, kurie vyksta paslaugų srityje: tradicijas turinčios subkultūros traukiasi arba žmonės iš jų paprasčiausiai išauga, o jų vietą užima savotiški postsubkultūriniai personažai, kurie pasisavina kai kuriuos senesnių subkultūrų gyvenimo būdo arba vien tik išvaizdos bruožus, bet neprisiriša prie jokio „subkultūrinio etoso“. Jiems andergraundas yra grynai inspiracijų šaltinis, gal net šioks toks „zoologijos sodas“, atgyvenusių, bet egzotiškų ir intriguojančių reliktų kunstkamera.

Vilniuje liko gal vos kelios vietos, kurias galima sieti su andergraundu arba konkrečiomis subkultūromis, bet jos, regis, neteko kritinio potencialo, o jų publika yra smarkiai praskiesta tiesiog smalsuolių, kuriems ten vykstantis veiksmas iš esmės yra tik reginys, bet ne kultūrinės tapatybės pagrindas. Tokias vietas išstumia kitos, pseudoalternatyvios vietos (pvz., kultūros baras „Kablys“ – nepainioti su mažiau matomomis ir neoficialiomis iniciatyvomis, egzistuojančiomis tame pačiame pastate), kurios iš pažiūros yra demokratiškos, bet vėlgi jose egzistuoja tiek kainų, tiek tam tikro madų išmanymo barjeras.

VM: Nors „Kablys“ ir jo rūsys vis dar išlaiko savo pozicijas, kiti persikelia į Kirtimų kultūros centrą. Subkultūra, mano galva, dabar yra tapusi labiau teatrine/spektakline sąvoka, nes vis sunkiau surasti savo tapatybę ir iki galo suvokti, kas tu esi, kai aplinka keičiasi taip spėriai ir daro spaudimą tau. Subkultūrą gal geriausiai pakeistų gyvenimo tarpsnių įvardijimas: moksleiviški, studentiški, jaunų profesionalų, šeimų ir etc. periodai.

JD: Tačiau toks skirstymas lyg ir įkalina tame gyvenimo cikle, kurį diktuoja rinka – žinai, kada ir kur turi pirkti būstą, kas tau tinka pagal tavo esamą amžių, ką turi vartoti, kur lankytis. Nebelieka erdvės pasipriešinimui šitam diktatui.

Visai šviežias gatvės menininkų kūrinys (liet. „Nesijaudink ir būk b(i)urgeriu“) Vilniuje ironiškai pataria ne jaudintis ir ieškoti miesto maitinimosi madų, bet būti tiesiog pačia mada (burgeriu). Čia galima įskaityti ir paralelinę reikšmę, nes biurgeris vokiškai reiškia „miestietis“

VM: Aš gyvenu šiame rajone dėl geografinio patogumo: noriu pėsčiomis eiti į darbą, į socializacijos įstaigas ir apskritai patirti miestą ir jo kaitą savomis kojomis ir kūnu. Pavyzdžiui, Valentino Klimašausko knyga „Alfavilnius“ („Kitos knygos“, 2008) man buvo artefaktas, padėjęs iš naujo rasti intymesnį santykį su Vilniumi. Ten pradėjau atpažinti vietas, žmones, santykius, kai kur net mačiau save, ir nuo tada tapo lengviau prisijaukinti Vilnių. Tokių knygų nėra daug, pvz., Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazas“, Jurgio Kunčino „Tūla“ (bet šias knygas skiria keletas dešimtmečių, o „Alfavilnius“ buvo mūsų kartos arba – prisiminkime tavo ir Tomo Čiučelio naudotą Kurto Vonneguto sugalvotą terminą – „karaso“ knyga). Etapine miesto atmosferos pažinimo knyga galima pavadinti ir Kunčino „Žvėrynas-Užupis“, susieta su 11 autobuso maršrutu, kuris iki šiol egzistuoja. Gal tu esi turėjęs panašių inspiracijų?

JD: Kunčino „Tūla“ ir man buvo postūmis į Vilniaus tyrinėjimą bei bandymus šį miestą ir jo architektūrą paversti savo teritorija, o ne šiaip sau konteineriu, kuriame egzistuoju. Perskaičiau šį romaną prieš lygiai 10 metų, kai tik atvykau gyventi į Vilnių. Tenka konstatuoti, kad jame pavaizduotas miestas šiandien daugiausia liko tik puslapiuose. Tiesą sakant, ir „Alfavilniuje“ pavaizduotas Vilnius, atrodo, yra taip pat, nors knyga ir parašyta palyginti visai neseniai. Tačiau vis dar yra vietų – ir stoties rajone, ir anapus geležinkelio (Naujininkuose), ir kitose miesto dalyse – kuriose tvyro ta neapčiuopiama dvasia, kuri taip lengvai nepasiduoda tavo minėtam greičio spaudimui. Vienas didžiausių gyvenimo Vilniuje malonumų man yra vaikščiojimas po tokias vietas, nesilaikant funkciškai apibrėžtų kasdienio judėjimo maršrutų. Tai yra tarsi atsvara tam keliavimui po kelias įprastas ir gerai pažįstamas (vartojimo) vietas. Tose mano minėtose teritorijose ne visada yra saugu, bet manau, kad tokia pažintis su miestu būtina. Mane visuomet stebina, kai žmonės, gyvenantys mieste, nepažįsta jo, kartais gerai nepažįsta net ir to rajono, kuriame gyvena. Man atrodo, kad tai iš dalies apibrėžia ir tokią kategoriją žmonių, kurie keliasi į konkrečius rajonus vien dėl jų „madingumo“.

VM: Taip, lėtas keliavimas (pasivaikščiojimas) po miestą man taip pat yra vienas didžiausių malonumų, kurį iš naujo atradau sugrįžęs į savo rajoną 2005 m. Nuo tada vis suku ratus įvairiomis kryptimis ir tyrinėju kvartalus, kartu suprasdamas, kad daugelis jų bus greitai „permalti“ į naujus daugiabučius ar prekybos centrus.

Kalbėdamas apie senamiesčio ir centro pokyčius, prisimenu dar visai nesenus laikus, kai Vilnius buvo „Bermudų trikampis“ ir mūsų karta sukdavo kampuotus ratus tarp „Cafe de Paris“, ŠMC kavinės ir trečiojo taško, kuris priklausė nuo pomėgių: „Cozy“, „In Vino“ ar panašiai. Šie laikai pasibaigė prieš 5–6 metus. Tuomet iki blogumo įkyrėdavo tos pačios vietos, tie patys veidai, norėjosi pabėgti iš to užburto rato; laimei, gavau stipendiją 2008–2009 m. pasistažuoti Kelne. Po metų visgi supratau, kad Vilnius yra mano miestas ir iki šiol džiaugiuosi jame gyvendamas. Žinoma, per metus prisikeliauju tiek, kad dažniausiai bent keli mėnesiai būna praleisti užsienyje.

Tada staiga ėmė kurtis socializacijos erdvės Islandijos gatvėje – „Piano Man“ ar „Gringo“ (kurias greičiausiai atidarė iš emigracijos sugrįžę ir Anglijos įspūdžius parsivežę lietuviai), pradėjo formuotis pabų kultūra. O tai, kas dabar vyksta tokiuose baruose, kaip „Dėvėti“ ir pan., yra jau trečiosios ar net ketvirtosios kartos barų kultūra.

JD: Man įdomu, kodėl Vilniuje tokie dalykai (pavyzdžiui, barai), gimsta ne iš vietinių tradicijų, o būtent iš kultūrinio importo. Pavyzdžiui, dar prie tuos pačius 5–6 metus buvo gana populiarūs kaimiško alaus barai („Šnekutis“, „Alaus namai“ ir t. t.), bet jie netapo tęstiniu objektu, nes juos išstūmė būtent ta „trečioji ar ketvirtoji kultūra“, kuri labiau imituoja Berlyną ir kitus didmiesčius nei realiai išauga iš kokios nors vietinės kultūros. Žinoma, didelis privalumas yra visai kitas tokių naujo pobūdžio vietų kokybės lygis, tačiau vis tiek įdomu, kodėl šiandien vartojame daugiausia vietinius produktus, sukurtus pagal amerikietiškus, britiškus, vokiškus ir kt. modelius, o lokalus unikalumas, regis, vis labiau prarandamas. Be abejo, tai yra viena iš globalizacijos ir augančio „metropoliškumo“ duotybių, tačiau visgi norėtųsi matyti ir kitokius scenarijus, kurie nesiremtų vis tuo pačiu kultūriniu skolinimusi (apropriacija), kaip kad, pavyzdžiui, Čekijoje, kur vietinė alubarių kultūra yra savita ir su niekuo nesupainiojama. Kitaip sakant, norisi, nukeliavus į tą pačią Rygą ar Taliną, pamatyti ten kažką, ko nėra Vilniuje, ir atvirkščiai, o ne stebėti visur tuos pačius procesus ir vartoti labai panašius produktus.

VM: Bet kas yra „vietinis“ Vilniuje? Negi kaimiški alaus bravorai yra vietiniai šiame mieste? Kaip ir minėjau, „vietinis“ turi būti išrastas iš naujo, nes jo seniai nebėra. Ir apskritai, visi tik šneka apie tarpukario Kauno miestietišką kultūrą, o apie Vilniaus kultūrą, kuri gyvavo aktyviai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kalbama labai mažai, greičiausiai dėl to, kad jis buvo „lenkų okupuotas“, t. y. ne lietuvių miestas.

Gatvės menininkų „poezija“: jūs keiskite ir „gražinkite“ miestą (gentrifikacijos iniciatoriai ir entuziastai dažniausiai pasitelkia grožio ir valymo argumentus, siekdami pelningų tikslų), o mes toliau liksime savimi

JD: Turiu tau dar vieną klausimą: kai kur užsienyje galima stebėti (neturtingų) vietinių pasipriešinimą gentrifikacijos procesams, kuris įgyja aiškias fizines formas. Senesni gentrifikuotų rajonų gyventojai protestuoja prieš naujai įkuriamas vietas, kurios diktuoja naują kainų lygį ir kartu kelia nuomos kainas ir t. t. Ar manai, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau galėtų įvykti kažkas panašaus? Čia kartais protestuojama prieš naujas neskaidrias statybas, bet dar neteko matyti, kad kas nors aktyviai priešintųsi nuomos, paslaugų ir prekių kainų augimui, sukeltam naujų vartojimo ir gyvenimo būdo madų.

VM: Lietuvoje beveik neegzistuoja „protestų kultūra“, todėl gatvės protestą sunkiai įsivaizduoju. Tačiau jie gali protestuoti kitais būdais, pvz., neparduodami savo buto nors ir labai brangiai (tokių atvejų yra, pvz., Vilniaus aplinkkelis ir kelios užsilikusios privačios valdos, kurios daro jį kampuotą) arba nesutikdami renovuoti ar kažkaip kitaip gerinti kaimynystę.

JD: Ar toks protestas ilgalaikėje perspektyvoje yra iš esmės progresyvus ar, atvirkščiai, regresyvus?

VM: Toks protestas, manau, yra bent jau labai ryškiai matomas ir trukdantis kitiems.

Man visuomet įdomu galvoti, kas čia bus po 3, 5, 7 ar 10 metų. Kaip manai, kiek pats čia dar gyvensi? Aš pats, manau, mažiausiai 5 metus, o turbūt ir gerokai ilgiau. Kaip pasikeis mūsų kaimynystė? Ar ji bus tokia kaip Užupis dabar ar…? Paskutinėse kalbose Vilniaus meras bent jau taip žadėjo. Architektūros požiūriu šis rajonas yra tikrai įvairesnis, įdomesnis, o gal net ir vertingesnis nei Užupis. Esu kalbėjęs ir apie jo „modernizacijos“ dvasią – čia šalia geležinkelis, oro uostas, Kauno gatvėje 1911 m. buvo pastatytas pirmasis daugiabutis su liftu Vilniuje ir t. t. Atrodo, kad ši dvasia po šimtmečio vėl pradeda atgyti.

JD: Sunku pasakyti, matau, kad auganti nuomos kaina ima persverti gyvenimo centrinėje miesto dalyje malonumus, o reali alternatyva keisti gyvenamąją vietą turbūt seka vektoriumi, kuris veda toliau nuo senamiesčio ir centro, ypač galvojant apie būsto pirkimo galimybes. Spėju, kad ilgainiui Vilniaus senamiestyje ir tame pačiame stoties rajone gyvens arba tie, kas savo laiku pajėgė įsigyti čia nuosavus butus, arba tie, kas sutiks mokėti labai didelius pinigus už laikiną nuomą. Deja, kūrybinių profesijų atstovams, kurie yra nuolatinio neapibrėžtumo situacijoje, tai yra labai nepalanki situacija.

VM: Mano draugė menininkė iš Islandijos pasakojo, kad ji per savo paskaitas visuomet pataria meno studentams: jei norite išvengti gentrifikacijos, turite ne nuomotis, kol pigu, o bandyti iš paskutinių įsigyti tą turtą, tuomet nepajusite neigiamų gentrifikacijos pasekmių, ir ne jus išstums iš gyvenamojo rajono, o jūs „praturtėsite“. Pamenu, dar prieš kelerius metus buvo galima labai pigiai įsigyti loftus Ševčenkos g., panašiai buvo prieš 3–5 metus ir stoties rajone.

JD: Užbaigiant šią temą, įdomu pagalvoti ir apie tai, kur Vilniuje bus tie naujieji rajonai, kur tai bus dar įmanoma, ir kur jauni kūrybininkai bandys įsisavinti naujas teritorijas minimaliomis sąnaudomis. Žinoma, tai turbūt trūks labai neilgai.

VM: Tai jau dabar vyksta Naujininkuose, esančiuose iškart už geležinkelio, gal šiek tiek žemutinėse Šnipiškėse, iš dalies Pavilnyje.

JD: Tačiau tai kol kas pasireiškia turbūt labiau tik įsikūrimo, o ne naujų paslaugų ir naujos erdvės kokybės forma.

VM: Taip.

***

Išnašos:
[1] Zonos užstatymui įtaką darė keletas veiksnių: teritorijos reljefo savybės (žr. reljefo aprašymą), kurios trukdė formuotis kapitaliniam užstatymui. Kitas svarbus veiksnys – pastačius miesto gynybinę sieną, teritorija tapo priemiesčiu ir fortifikacinės miesto sistemos dalimi – esplanada – neužstatoma teritorija, naudojama puolantiems apšaudyti. Šią ribą žymi dabartinės Pylimo ir M. Daukšos gatvės. Dabartinės Šv. Stepono ir Raugyklos gatvės (kvartalai tarp jų užstatyti vėlesniu laikotarpiu) susiformavo įrengiant sieną kaip viena pagrindinių užmiesčio krypčių ir jungė Rūdininkų vartus su XVII a. pradžioje pastatyta Šv. Stepono bažnyčia. XVII a. vid. (K. Getkanto) ir XVIII a. 1-os pusės (J. G. M. fon Fiurstenhofo) Vilniaus miesto planuose zonoje matomas nereguliarus, atsitiktinis gatvių tinklas, sodybinis užstatymas susiformavęs tik prie pat gynybinės miesto sienos, kvartalai dideli, užstatyti fragmentiškai. XVIII a. pab. – XIX a. pr. zonos užstatymas tankesnis. XIX a. pr. nugriovus miesto gynybinę sieną, priemiestis įgavo spartesnės urbanistinės plėtros tendencijų.

(iš „Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus Senamiesčio apsaugos reglamentas“, „Rūdininkų – Aštriojo galo priemiestis“ – III C senamiesčio zona. Prieiga per internetą: <http://www.heritage.lt/vln_regl/dalis3/dalis3.htm>).

[2] Daugiau apie rajoną ir procesus skaitykite V. Michelkevičiaus tekste „Stoties kaimynystė“, publikuotame festivalio „Vilnius Street Art“ laikraštyje, 2015.