Iš vidaus į išorę: Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka

IMG_9143

Autorė Dalia Čiupailaitė*

Nespręsk apie knygą pagal viršelį – taip galima pradėti pasakojimą apie 2015 m. atvertą Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos priestatą, kuris išplėtė jos patalpas ir buvo skirtas suteikti šiuolaikinės bibliotekos koncepciją erdvėms. Pirmiausia ateinantys į galvą epitetai – paprasta, funkcionali, laisva, alsuojanti ir… poetiška. Patogi. Kas gi ne taip su viršeliu? Šio pastato architektūra nepatrauktų architektūros žurnalų dėmesio nei savo tūriu, nei vidaus erdvių struktūra. Tačiau tai, kaip jame įsikūrusi organizacija, ir kokių galimybių jis teikia lankytojams – visai kita kalba. Zarasų bibliotekos architektūra atskleidžia architektūros kokybės nevienareikšmiškumą. Apie pastato architektūrą galima kalbėti dviem gana atsietomis dimensijomis: vidaus ir išorės; pastato kaip estetinio objekto ir pastato kaip veikiančios struktūros. Šis pastatas – pavyzdys, kaip šios dvi dimensijos gali skirtis tame pačiame statinyje. Architektūra tampa paveiki ne tuo, kaip atrodo, bet tuo, kaip veikia: suteikia patogias erdves, gerai išsprendžia lankytojų srautus, suderina skirtingas veiklas ir atveria galimybių juslinėms ir emocinėms patirtims. Iš šių patirčių ir kyla žadėtasis poezijos pojūtis.

IMG_9146-1

Atsinaujinančiuose Zarasuose biblioteka įsilieja į patrauklų istoriją ir naujoves siejantį miesto centrą. Į Zaraso ežerą įsirango Šarūno Kiaunės projektavimo studijos architektų kurtas apžvalgos ratas, nuo jo atsiveria impozantiškas neoklasicistinis pastatas su užrašu BIBLIOTEKA. Centrinė vieta ir matomumas yra reikšmingi įgyvendinant bibliotekos misiją pasitarnauti bendruomenei – tad šiuo atžvilgiu bibliotekos lokacija yra puiki. 1934 m. pastate (buvusioje gimnazijoje) dabar įsikūrę biblioteka ir muziejus; biblioteka užima antrą ir trečią jo aukštus. Pagrindinės bibliotekos erdvės persikėlė į architekto Kęstučio Akelaičio projektuotą priestatą, besislepiantį neoklasicistinio pastato užnugaryje. Į jį pateksite eidami ties senojo pastato šonu K. Būgos gatve.

IMG_9201

Iš išorės priestato architektūra neįspūdinga: iš praslinktų kubų sudarytas tūris: nudažytas dviem geltonos spalvos atspalviais, o pirmąjį aukštą dengia klinkerio plytelės. Grindinys aplinkui, pora laiptelių į pastatą ir pandusai grįsti pilkomis trinkelėmis (kodėl gi patekimas į biblioteką iš karto neįrengtas, jog būtų prieinamas visiems?). Su senuoju pastatu priestatas „sukabintas“ praėjimu, esančiu antrame aukšte. Naująjį priestatą prie senojo pastato bandoma derinti koloritu, bet ne architektūrine kalba, todėl ryšys atrodo mechaniškas. Pastato fasade akcentuojamas stiklas – gelsvos sienos atskiriamos tamsiai rudo stiklo vitrininiais langais. Stiklo sienos ir jų veikimas skiriasi nuo, pvz., Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos, kurioje iš gatvės tarsi tiesiai pereini į biblioteką, atsiveria knygų lentynos ir žmonės. Zarasų bibliotekos pastato stiklas iš išorės tamsiai rudas, tad nematyti, kas bibliotekos viduje. Tačiau planuotai ar ne, tai leidžia užmegzti kitokį ryšį su urbanistine aplinka – užtamsinti bibliotekos langai atspindi greta esančią medinę architektūrą, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštus. Bibliotekos priestato ir lauko erdvės nėra veiksmingai susietos, kaip, pvz., Plungėje ar Anykščiuose, kur bibliotekos veiklos gali lengvai išsilieti į supančią žalumą. Bibliotekas supančiose viešosiose erdvėse įsikuria lauko skaityklos, organizuojami renginiai. Į jas skaitytojas gali išeiti paskaityti knygos. Nors tokia galimybė Zarasuose ir ribota, tačiau sėkminga bibliotekos veikla peržengia pastato ribas ir keliauja į paežerę, skulptūrų parką, kur vyksta bibliotekos renginiai.

Visiškai kitaip vidaus ir išorės santykį patiri priestato viduje. Pastato vidaus erdvių organizavimas – taip pat paprasti ir funkcionalūs kaip ir pastato išorė. Priestatas sudarytas iš trijų aukštų, atviro plano stačiakampių erdvių, kurias viduje skaido stiklo pertvaros Nors  statinio suplanavimas ir architektūriniai sprendimai paprasti, tačiau veiksmingi – pasitarnauja bibliotekos lankytojų veikloms ir kuria santykį su pastato išore. Vidaus erdvės atsiveria į miestą ir ežerą, atrodo, kad skaitytum knygą plūduriuodamas virš ežero jaukioje ir šviesioje stiklo svetainėje. Architektūra, nors paprasta ir savaime kaip objektas neintriguojanti, tampa palankiu bibliotekos veiklai apvalkalu, lukštu, kuriame gali vykti bibliotekos veiklos, ir juslinės, emocinės patirties lokusu. Jaukios erdvės sukuriamos minimaliomis priemonėmis. Viduje kuriama estetinė patirtis, bet ne paties pastato atžvilgiu, o per pastato santykį su supančia aplinka.

IMG_9176

Patalpų suskirstymas kuria patogias, susietas, bet savo paskirtimis ir praktikavimo būdais nesikertančias erdves. Į skaityklas patenkama liftu ir dviem laiptinėmis. Liftas, kaip ir apskritai patalpos (perėjimai, tarpai tarp lentynų, tualetai) – pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Laiptinės erdvios ir šviesios. Bet kurią bibliotekos vietą galite pasiekti skirtingu maršrutu. Tai labai paįvairina paprastą bibliotekos planą, kartu labai palengvina judėjimą tiems, kuriems jis sunkus, ir kartu tiems, kurie žino, kur nori patekti. Jei norite pavartyti laikraščius, liftu pakilsite tiesiai į laikraščių skaityklą, kur, mėgaudamiesi ežero vaizdais, patogiai prisėsite fotelyje. Bibliotekos stebėjimas atskleidžia, kad lankytojai naudojasi visais trimis būdais patekti į kitus aukštus. Taigi nors pastato struktūra plano požiūriu paprasta: trys stačiakampiai aukštai, kurių erdvės paskirstytos stiklo pertvaromis, minėti patekimo keliai ją integruoja, susieja. Judėjimas tampa nenuobodus, lankstus, sudaro galimybių iš vieno taško lengvai pasiekti kitą.

K. Akelaičio suprojektuotas naujasis bibliotekos korpusas – yra labai atviras judėjimo jame laisvumu ir atvirumu už pastato besitęsiančiai erdvei. Nors kiekvieno aukšto erdvė suskirstyta stiklo pertvaromis ir taip tampa vizualiai atvira viso aukšto lygmeniu, tačiau papildomi, neaukštomis knygų lentynomis kuriami barjerai skaityklų erdves leidžia patirti kaip santykinai nedideles ir jaukias. Erdvės, kuriomis naudotojai juda ir kuriose pasilieka, yra vizualiai susietos, bet akustikos ir psichologiškai patiriamų ribų požiūriu atsietos, paskirstytos. Stiklo vitrinos atveria nedideles patalpas į lauką ir pripildo šviesos, todėl jos kartu ir nespaudžiančios, ir nedidelės, ir jaukios, ir kartu vaizdai pro vitrininius langus į ežero tolius taip pratęsia skaityklų erdvę, tarsi ji būtų begalinė. Taip vienu metu pastato erdvės tampa integruotos, suvokimo prasme išsiplečia jų apimtis ir kartu sukuriamas nedidelių, atskirtų erdvių potyris. Garso, akustikos klausimas šioje bibliotekoje išspręstas paskirstant (bet neizoliuojant) naudotojus (vaikus ir suaugusius) į skirtingus aukštus ir kuriant veikiau psichologines negu iš tiesų garsą izoliuojančias ribas. Vizualinis lankytojų sąryšis ir aiški (tačiau jokiais būdais ne kaustanti!) patalpų paskirtis, itin triukšmingų veiklų izoliacija bibliotekoje padeda sukurti gerą akustinę atmosferą.

IMG_9166

Keliaukime nuo pirmo aukšto iki trečio. Į bibliotekos vidų patenkama pro automatines duris. Durys ir fasado dalis aplink jas – stiklinės. Atsiveria didelė erdvi patalpa aukštomis lubomis ir priešais duris pirmiausia matoma kita siena taip pat – stiklo. Į biblioteką patenkama laisvai, tačiau tokio absoliutaus laisvumo atmosferos, kaip, pvz., Utenos bibliotekoje, nėra. Atmosfera veikiau pagarbi. Galbūt pagarbumo ar orumo jausmas kyla dėl akustikos specifikos. Erdvė tyli ir kartu bet koks garsas joje labai stipriai girdimas: žingsniai, klaviatūros klavišų tarškėjimas, ant stalo dedama knyga. Išorės garsų beveik visai negirdėti – tik įsiklausius galima girdėti automobilius gatvėje. Atsklinda balsai iš kitų aukštų – juokas iš vaikų skaityklos.

Lankytoją sutinkanti erdvė apibrėžia santykį su biblioteka: ar į ją pateksime lengvai ir keliausime, kur mums reikia, ar kelią mums pastos platus ir aukštas stalas, dar pakylėtas ant kelių laiptelių, gal galėsime patekti tik pro vartelius, nuskenavę savo skaitytojo bilietą, gal liksime dezorientuoti be jokių informacinių nuorodų ar prieinamų darbuotojų, o gal lankytojų aptarnavimo stalas patogiai išsities palei judėjimo trajektorijas lankytojo nestabdydamas, veikiau jį nukreipdamas. Šioje bibliotekoje lankytoją sutinkantis stalas atitrauktas nuo įėjimo, jo kairėje – baltas nedidelis, tačiau gana aukštas – slepia darbuotoją, suteikdamas formalumo, oficialumo atmosferos.

Pirmojo aukšto patalpa šiuo metu veikia kaip galerija. Ant jos aukštų sienų eksponuojami menininkų darbai, kurie, pasak direktorės, nuolatos keičiami. Apsilankymo metu buvo eksponuojami Zarasuose vykusios tapybos bienalės darbai. Pasak direktorės Danutės Karlienės, šioje erdvėje anksčiau turėjo būti informacijos skaitykla, tačiau vietos menininkai pastebėjo, jog aukštos sienos labai tinka eksponavimui. Taip pat direktorė nusprendė, kad tai labai reprezentatyvi patalpa skaitytojams sutikti. Tad šioje erdvėje, be galerijos, stovi ir stendai su eksponuojamomis naujausiomis knygomis bei kitais eksponatai stiklo konteineriuose.  Už darbuotojos stalo išdėstytos trijų aukštų mobilios lentynos su dailės fondu. Tai svarbu, nes žemos – patogaus aukščio lentynos yra savotiška revoliucija bibliotekose ir jos net šiandien ne visur įdiegtos. Taip meno literatūros fondas eksponuojamas, pateikiamas skaitytojams, didinamas jo matomumas. Dera meno darbų ir literatūros ekspozicija, šviesi erdvė aukštomis lubomis ir prisėsti pavartyti albumą kviečiantys poilsio baldai: nedideli pilki krėslai, pailgi minkštasuoliai, maži balti staliukai. Interjere pasirinkti santūrūs, derantys pilkos ir baltos atspalviai. Nors patalpos dengtos standartinėmis segmentinėmis pakabinamomis lubomis, jos nekrinta į akis ir pavyksta išvengti tokio tipo luboms dažno pigios apdailos įspūdžio. Turbūt todėl, kad visa biblioteka sudaro erdvios, baltos, šviesios, funkcionalios įspūdį.

IMG_9204

Jeigu jūs save skiriate veikiau prie suaugusiųjų ir neturite vaikų, tikėtina, kilsite tiesiai į trečią aukštą. Palei visą šio aukšto kraštą į ežero pusę nusidriekia stiklo vitrina, atverianti ežero vaizdą. Stačiakampė trečiojo aukšto erdvė paskirstyta keliomis sienomis ir stiklo pertvaromis. Čia taip pat dominuoja pilkai balti tonai: baltos sienos, pilkas linoleumas, balti ir pilki baldai. Prie stiklinių pertvarų stovinčios knygų lentynos dengia pertvaras tik iki pusės, tad galima kiaurai peržvelgti visą aukštą – bibliotekos darbuotoja gali matyti kiaurai per skaityklas, jei lankytojui prireiktų pagalbos, ir kartu sukuriamas patalpos uždarumo (ir jaukumo) įspūdis. Čia norisi sureaguoti emocingai – baldai šitoje bibliotekoje itin patogūs! Krėslai, kėdžių ir stalų aukščio santykis ir lentynų matmenys pritaikyti patogiam naudojimui. Bibliotekos personalas ir direktorė aktyviai įsitraukė į interjero formavimą. Baldai specialiai parinkti ir pagaminti bibliotekai, ne tipinės biuro kėdės ir ne baldai, kurie gražiai atrodo nuotraukose ir vizualizacijose, tačiau nepatogūs prisėsti. Daug dėmesio skirta lankytojų susodinimui, skaitymo atmosferų kūrimui. Jokių klasių ar auditorijų. Skaitytojus susieja stalai, prie kurių galima susėsti ratu, individualūs erdvėje išsidėstę staliukai su kėdėmis, minkštasuoliai norintiems įsitaisyti patogiau. Dėmesingai ir inovatyviai eksponuojami leidiniai, pateikiama periodika.

Į trečiojo aukšto erdvę patenkama visais trimis minėtais būdais. Pakilti galima į vieną arba kitą jos galą, taip erdvė tampa pralaidi ir integruota, t. y. esama skirtingų būdų judėti per erdvę, kuri yra gerai sujungta. Tokiu būdu nesusidaro didesnės kontrolės ar uždarumo jausmo. Pralaidumą taip pat veikia tai, kad į skaityklą, pvz., periodikos, galima patekti pro dvejas duris. Dėl įvairių judėjimo trajektorijų – bet kuris literatūros skyrius gali būti pasiektas pirmiausia.. Taigi lankytojas gali judėti laisvai, patekti, kur pirmiausia reikia, neturi judėti nustatytomis trajektorijomis. Kodėl tai reikšminga? Visų pirma, lankytojo patirtis tampa ne nuobodi – nesi priverstas visą laiką judėti ta pačia trajektorija, antra, tai patogu – lengviau pasiekti tai, ko labiausiai reikia. Žvelgiant kiek giliau, pastatų santykis su socialiniais modeliais ir institucijomis, kaip aiškina architektūros tyrėjas Billas Hillieris, gali būti konservatyvus ir generatyvus: arba erdvės organizuojamos taip, kad dominuoja pastato programa, pagal ją apibrėžiamos sąveikos – kas gali ir negali susidurti, atsiejami srautai, kontroliuojama sąveika, arba dominuoja erdvė ir sudaromi skirtingi judėjimo būdai, taip paskatinant nenumatytus susidūrimus. O erdviškai paskatinti susidūrimai – tai pirmas žingsnis užmegzti ryšį tarp žmonių.

Trečiame aukšte aklina siena nuo skaityklų erdvių yra atskirta patalpa su virtuvėle, kuria gali naudotis visi lankytojai. Išgerti kavos, pavalgyti, pabendrauti. Nedidelė patalpa atrodo didelė dėl stiklo vitrinos, atveriančios vaizdą į ežerą. Iš jos galima išeiti ir į medinėmis lentomis grįstą lauko terasą, pasak direktorės, vadinamą „12-os kėdžių terasa“, kurioje stovi staliukai, skėčiai, gėlės.

IMG_9179

Bibliotekoje yra vietos ir suaugusiesiems, ir vaikams. Vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtas visas antras priestato aukštas, taip pat dvi skaityklos senajame pastate. Vaikai čia karaliauja – jiems gausu veiklų ir priemonių jomis užsiimti. Šių erdvių koloritas visiškai atitrūksta nuo pirmo ir trečio aukšto erdvių: aukštas yra spalvingas. Minkšti kubai, sėdmaišiai, spalvingi krėslai, lengvai transformuojami baldai leidžia vaikams įsitaisyti kaip jiems patogiau. Beveik visa erdvė vientisa, skiriama tik keliomis stiklo pertvaromis. Pasak direktorės, pertvarų buvo planuota daugiau, bet nuspręsta jų nedaryti, kad vaikams būtų vietos užsiėmimams ir žaidimams. Erdvė lengvai transformuojama ir pritaikoma pagal poreikį klasių veikloms. Pertvaromis atskirta medijų naudojimo erdvė – stacionarūs kompiuteriai, prie kurių – spalvingi krėslai. Mažiesiems lankytojams skirta ir žaidimų erdvė, ir 3D kinas su sėdmaišiais, ir literatūros fondas. Bibliotekoje yra ir paskutinįjį dešimtmetį bibliotekose populiarėjanti – makerspace, arba „pasidaryk pats“ erdvė, kurioje lankytojams prieinamos įvairios technologijos, įskaitant 3D ir plačiaformatės spaudos spausdintuvus. Ši įranga nėra vien madingas sprendimas – ji aktyviai įveiklinama, skatinant miestiečius užsiimti bendromis veiklomis.

Bibliotekos darbuotojų pozicija erdvėje atitinka naujas bibliotekų tendencijas, tačiau neseka radikaliais pavyzdžiais. Darbuotojos lieka skaityklose. Jų darbo vietos leidžia matyti visą erdvę, kartu jos kiek atitrauktos nuo lankytojų srauto. Jų buvimas matomas, bet nekuria galios santykio – veikiau šeimininkišką paslaugumą. Trečias senojo pastato aukštas skirtas darbuotojams su lankytojais tiesiogiai nesiejamiems darbams atlikti: fondams komplektuoti, ūkio daliai, administracijai, IT skyriui. Jame taip pat yra erdvė pasitarimams, įrengta pastogėje, kur veisdavosi balandžiai (jiems teko išsikraustyti). Tačiau atskirų kabinetų darbuotojai neturi.

IMG_9159

Taigi, atrodo, jog naujojo bibliotekos priestato vidinė struktūra puikiai atliepia bibliotekos ir lankytojų poreikius.  Galbūt to ir pakanka? Visgi, iš iš svarbių visuomeninių pastatų (o biblioteka yra vienu iš jų) norėtųsi ne tik kokybiško funkcijos atlikimo, bet ir gebėjimo tapti savotišku architektūros kultūros ženklu. Šiuo atveju dvejonės nepalieka dėl to, kad iš konkretaus projekto būtų buvę galima tikėtis daugiau. Pavyzdžiui, senas ir naujas korpusai yra funkciškai sujungti, tačiau ši jungtis estetiškai neakcentuota, ji atrodo mechaniška, tarsi naujasis ir senasis korpusai būtų du skirtingose vietose stovintys pastatai. Senojo ir naujojo pastato erdvės labai skiriasi, nors kiekviena ir kuria savitą jauseną, galima buvo ieškoti jų sąsajų galimybės. Senojo pastato skaityklos išsaugo savo charakterį: didžiulės palmės, jaunimo ir vaikų skaityklų sienas dengiantys piešiniai, apkrauti bibliotekininkių stalai – kupini jaukumo, tačiau pernelyg tankiai sustatytos lentynos, seni baldai prašosi naujojo priestato erdvės ir patogumo. Atrodo, kad pristigta dėmesio senųjų erdvių integravimui į bendrą pasakojimą. Susidaro įspūdis, kad priestato architektūra nėra sumanyta kaip estetinis objektas, lyginant, pavyzdžiui, su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka. Statinys veikiau orientuotas į laisvumą, atvirumą, patogumą naudoti, neįpareigojančią erdvę, ežero grožį, malonų ir patogų interjerą, bet ne į grožėjimąsi pačiu pastatu. Biblioteka pristatoma kaip moderniausias ir gražiausias statinys Zarasuose, tačiau jai trūksta aiškaus vizualinio charakterio. Dėmesys vidaus erdvių patogumui yra būtina sąlyga, kad biblioteka būtų patraukli naudotojams, tačiau svarbu ir tai, kad bibliotekos kaip visuomeninės reikšmės pastatai, žymintys kultūros ir civilizacijos raidos etapus, yra vertos būti atpažįstamais simboliais ir orientyrais, ko šiame pastate galima pasigesti. Centrinė pastato lokacija ir interjero sprendimai potencialiai daro biblioteką iš tiesų centrine viešąja miesto erdve. Patogi lokacija suteikia bibliotekai autoriteto, simbolinį miesto centro vaidmenį, nors tikrasis pastatas ir pasislepia už klaidinančio muziejaus fasado. Visas derinys: ežeras, apžvalgos ratas, skulptūrų pieva, muziejus, biblioteka – sudaro patrauklų „tinklą“, galintį „pagauti“ lankytoją. Trūksta tik išraiškingesnės architektūrinės išvaizdos, kad objektas taptų abejingų nepaliekančiu vietos veidu. Kaip rašo viena garsiausių architektūros kritikių – Ada Louise Huxtable, architektūrai reikia patenkinti ir sielą, ir kūną, išlaviruoti tarp „meno dėl meno“ ir „meno dėl visuomenės“, ir pridėčiau – tarp patogumo ir estetikos, veikiančios ne vien naudotoją, bet ir praeivį.

 

D. Čiupailaitės nuotr.

*Autorė dėkoja už komentarus Matui Šiupšinskui ir Justinui Dūdėnui.