Laiką rodanti Plungės biblioteka

Atvykimas

IMG_9007_m Pirmas įspūdis

Straipsnio autoriai Justinas Dūdėnas, Dalia Čiupailaitė

Jei nutarsit aplankyti svarbiausią Plungės biblioteką[1], literatūra jus įtrauks gerokai anksčiau, nei pasieksite knygas. Pirmiausia įžengsit į brandų, seną Plungės dvaro parką, ir kurį įėjimą bepasirinktumėte, už nugaros užvėrę miestelį, atsidursite istorija alsuojančių medžių apsuptyje. Jei tai bus pirmas apsilankymas (o jis visiems būna), tai bibliotekos ieškojimas bus panašus į pasaką, kurioje pasijusite lyg girių takais keliaujantis herojus, beieškantis teisingo kelio, pasakų trobelės, o gal karalaitės bokšto. Nes bibliotekos pastatas būtent taip ir pasirodo – kiek pašmėžuoja artėjant vingiuotais takeliais ir lėtai išnyra iš tankmės visu savo ūgiu, kurį visą pamatai tik tuomet, kai žvilgsniu nebeaprėpsi.

O tai, kas iškyla priešais akis, iš pirmo žvilgsnio panašu į pilaitę, nes retas kuris pagalvotumėt apie egzotišką paskirtį – laikrodinę. Tai sužinojus[2], aiškiau nepasidaro: pati idėja įkurti laikrodinę vidury parko, vietoje, kuri tarsi skirta pamiršti skubėjimą, turėtų pasirodyti pakankamai neįprasta, kad lankytojo vaizduotę perkeltų į romantizmo epochą ir priverstų spėlioti, kokias emocijas tuomet reiškė laikrodis parke, kokius būties laikinumo simbolius talpino: carpe diem, memento mori, viską vienu kartu, ar kažką visai kito?

Įėjimas suprojektuotas per rekonstruotą oranžerijos korpusą, kuriame įrengtas priimamasis ir abonemento erdvė, pilna kambarinių augalų, ne tik sėkmingai žyminčių praeityje buvusią funkciją, bet ir sukuriančių neįprastai žalią, draugišką pirmą įspūdį.

Įžengimas

IMAG0637_m Pagrindinis įėjimas

Centrinis įėjimas žemame oranžerijos fasade ne itin ryškus, tačiau pastebimas nesunkiai. Vos įėjus jus turėtų akimis pasitikti už priėmimo stalo sėdinti darbuotoja, kuri tuoj pat padės susiorientuoti, kur kas yra ir kaip viskas veikia. Tačiau gali būti ir taip, kad čia dar niekas jūsų nelauks, ir į kurią pusę pasukti, turėsit nuspręsti patys. Galbūt todėl, kad šis vienvietis stalas priešais duris – kone asketiškiausia darbo vieta visame pilaitės labirinte, gausiame jaukių užkampių intravertams ir galimybių bendrauti.

Skaitykla

IMG_9036_m Skaitykla

Jei vos atėję pasuktumėt į dešinę, rastumėt į šurmulingą svetainę panašią skaityklą, kurioje prisėdę prie nedidelių staliukų galėsite pavartyti ir periodikos, ir vaikų literatūros. Bibliotekininkės paaiškina, kad įvairių renginių metu čia baldai perrikiuojami, ir skaitykla tampa konferencijų, paskaitų ar pasitarimų erdve. Gilumoje, dešiniau konferencinio ekrano ir herbo, pastebėsite neaukštas, neapšviestas stiklo vitrinas su eksponuojamomis knygomis, o jei prieisite dar arčiau, rasite vieną įdomesnių erdvės elementų – atidengtus autentiškus buvusio pastato pamatus, kurie be jokių stiklo uždengimų tampa netikėta interjero dalimi.

Abonementas

IMAG0670_m Poilsio zona abonemento ir atvirų fondų erdvėje

O jei atvykę pasuksit į kairę, už kelių žingsnių atsidursite abonemento ir atvirų fondų patalpoje, kurioje palei ilgą, augalais apstatytą oranžerijos vitriną jaukiai sustatytos foteliukų grupės, tarsi skirtos susėsti ir kalbėtis. Tamsesnioji pailgos patalpos pusė, esanti priešais langą ir sėdėjimo zoną, pilnai užimta knygų lentynomis. Laisvos poilsio erdvės įspūdis gali staigiai pasikeisti, jei atsigręšit atgal pastebėsit, kad ateidami už nugaros palikot bibliotekininkės stalą, kurio įeinant galėjot ir nepastebėti. Jei esat jautresni estetikai ir prisėdę po augalais imsit dairytis, pro akis nepraslys daugybė buitiškų interjero detalių, gerokai devalvuojančių tą aristokratišką atmosferą, sukurtą prieš įžengiant. Pakabinamos lubos – kaip pigiausiuose biuruose; sienų geltonumas kartu su foliažinės faktūros tinku puikiai atitinka euroremontinio laikmečio dvasią, o akylesnis lankytojas dar įeidamas galėjo pastebėti, kad baltas, modernistinių kontūrų priėmimo stalas kažkodėl dekoruotas drožinėtomis kolonomis. Tai tarsi smulkmenos, bet kartu ir estetiniai apsisprendimai, kurie labiau derėtų su aukštąja kultūra nesiejamuose interjeruose. Tad geriau apie detales daug negalvokite – juk esate „pilyje“, sėdite bibliotekoje tarp augalų, nugara į didžiulį oranžerijos langą, už kurio parkas, ir galit net neatsistodami pradėti pokalbį su darbuotoja.

Bibliotekos gilumoje

Pro abonemento zoną kelias veda tolyn į senosios laikrodinės pastatą. Judėdami siaurais, laiptuotais praėjimais tarp gausybės durų, nišų su foteliukais ar tiesiog knygų lentynų, pilies vaizdinį tikriausiai jau būsit pamiršę, o jei kartais prisiminsit, nesunkiai suprasit, koks iš tiesų mažytis šis pastatas, sugebėjęs sukurti gana didingą įspūdį ateinant. Nepaisant to, jau pirmame aukšte rasit visą spektrą naudojimosi biblioteka režimų: „Informacijos ir mokymo centre“ vyksta grupiniai užsiėmimai ir aišku, darbas prie viešų kompiuterių; kraštotyros skaitykloje – labiau klasikinė skaityklos patirtis; nedideliame, atvirame kambarėlyje greta koridoriaus (o gal tiksliau, didelėje nišoje) rasite darbo vietą su staliuku ir pora foteliukų gana privačiam darbui, o po laiptais – parko suoliuką, norintiems tiesiog atsipūsti socialioje erdvėje. Visos erdvės nedidukės, vos pakankamos numatytoms veikloms, ir čia nerasit nė vieno neįdarbinto ar apleisto kvadratinio metro. Be abejo, dėl to laisvės čia nedaug, ir net sėdint pačiuose intymiausiuose kampučiuose, reikės taikytis su greta šmėžuojančiais praeivių siluetais, arba dirbant prie kompiuterio – su greta vykstančiais grupiniais užsiėmimais.

IMG_9047_m Laiptų aikštelė ties renginių ir parodų sale

Siauri ir statūs laiptukai aukštyn vėl primena, kur esam – juolab, kad jums greičiausiai teks palypėti iškart du aukštus, jei neketinate užeiti į antrame aukšte esančią bibliotekos administraciją. Tačiau ir laiptų aikštelės čia pilnos: antrame aukšte galima prisėsti, o trečiame – pažaisti šachmatais prie turnyrinio laikrodžio. Šviesi, gėlių, paveikslų ir kitų detalių tiršta laiptinė simboliškai pakelia į trečiame aukšte esančią salę. Tai savita erdvė žemomis lubomis, kuria būtų taip pat teisinga vadinti ir viena, ir dviem salėmis. Žemiau krūtinės esantys apskriti langai vaizduotėje iškelia eksterjero architektūrą ir suteikia patalpai neįprasto natūralaus švytėjimo. O dirbtinis apšvietimas – vos keli stacionarūs sieniniai paveikslų šviestuvai (taigi paveikslus po jais ir tenka kabinti) – ir standartinės pakabinamų lubų plokštės normalių eksponavimo sąlygų nesukuria. Tad vienintelės architektūrinės priemonės parodoms lieka ekspozicinis bėgelis palubėje bei geltonų sienų atsisakymas. Nepaisant šių interjero komplikacijų, kurias taip pat lėmė ir ypač mažas rekonstrukcijos biudžetas, erdvės savitumas išlieka stiprus. Todėl kas joje bevyktų – parodos, pokalbiai ar performansai – tikriausiai visi atmintyje išliks su savita parko šviesa pro apskritus, pažemėje kybančius langus. Antroje salės dalyje didelė galinė siena visiškai užstatyta lentynomis, pilnomis meno albumų, taip tarsi paverčiant šią vietą meno skaitykla, dažnai veikiančia ir viduryje parodos – o tai turėtų būti tikrai maloni, kultūriškai praturtinanti patirtis.

IMAG0644_m Parodų salė

Tos pakabinamos lubos kiek per dirbtinės, kiek per žemai kultūrai. Kyla noras geriau jausti laikrodžio bokštą, atverti didelį pastogės tūrį. Tačiau dabar telieka vėl nusileisti ant žemės ir pagalvoti, ką gi čia matėme.

Iš toliau

Žvelgdami į šią biblioteką antrą kartą, už istorija dvelkiančių mūrų jau lengvai įsivaizduojame kompaktiškų, glaudžiai susietų, lanksčiai ir dažnai transformuojamų erdvių mechanizmą. Lankytojų maršrutai šakojasi ir pinasi su darbuotojų judėjimo keliais. Dauguma bibliotekininkų darbo vietų atviros, tad joms tvarkant kasdienius reikalus, susikuria bendrabūvis su lankytojais, labiau primenantis didelės šeimos namus nei romią knygų šventovę. Išskirtinis šios bibliotekos bruožas – kad  nėra nė vienos salės, kurioje stalai ir kėdės būtų išdėstytos mokykliniu principu, t. y. eilėmis, sėdint kitiems už nugarų. Visos skaitymo ir poilsio erdvės turi skirtingas, savitas kompozicijas. Ramybės zonų taip pat yra: nuo bendrų erdvių izoliuota kraštotyros skaitykla bei „informacijos ir mokymo centras“, o nuo vizualinių trikdžių – kelios individualios darbo vietos. Visapusiškos ramybės čia gal ir nerastumėt, tačiau tai natūralu – akademinio darbo poreikis šioje bibliotekoje nėra didelis, priešingai nei bendruomeninio veikimo.

Nesunku teigti, kad šiuolaikinės, atviros, daugialypės ir prisitaikančios bibliotekos samprata čia tvirtai įsišaknijusi: įstaigos veikla plati, kūrybinga ir kintanti, nuo fotografijos bienalės iki improvizuotos lauko kavinės bei „neskubėjimo festivalio“, vykstančio parko teritorijoje. Rekonstruoto pastato erdvės, optimaliai sukomponuotos architektės Vigilijos Paulionienės, išnaudojamos tikrai intensyviai, o tarp lentynų, paveikslų ir gausios lapijos šmėžuojantys pigūs euroremontiniai gaminiai kol kas tikriausiai mažai ką jaudina. Galiausiai jie taip pat yra laikrodžio detalė, fiksuojanti pokrizinę Lietuvą ir nelengvą Lietuvos regionų padėtį antrojo XXI a. dešimtmečio pradžioje, taip pat ir optimistišką triūsą, kuris, galime tikėtis, šią padėtį ilgainiui ir pakeis.

 

J. Dūdėno nuotr.

 

[1] Pilnas pavadinimas – Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

[2] Parke esančių objektų istorijas „Plungės išmanusis parkas“ leidžia pažinti nuo jų nepasitraukiant. Žr. https://plungesparkas.lt