Leidybos iššūkiai ir galimybės skaitmeniniame amžiuje

Siaulyte_leidyba-XXI-a

Architektūros istorikė Beatriz Colomina, kaip pagrindinį pavyzdį pateikdama Le Corbusier praktiką, teigia, kad būtent šio architekto darbai nužymi laikotarpį, kai modernioje eroje architektūra tampa kūrybinių industrijų dalimi. Kaip teigia Colomina, Corbusier suprato ir įvairiai savo veikloje tyrinėjo architektūros ryšį su populiariosios žiniasklaidos technologijomis – fotografija, leidyba. Tai matyti šio architekto leistuose leidiniuose – kaip juose piešiniais, retušuotomis fotografijomis ir kitomis priemonėmis reprezentuojama architektūra, kaip perteikiamos architektūrinės idėjos ir architektūrinis mąstymas. Praėjus beveik šimtmečiui nuo Le Corbusier su kolegomis leisto laikraščio „L‘Esprit Nouveau“, tiek architektūros tyrėjams, tiek patiems praktikuojantiems architektams klausimas – kaip šiuolaikinės technologijos gali perteikti architektūros idėjas – lygiai taip pat yra svarbus ir esminis.
Architektūros ir erdvinės praktikos leidybą įdomu ir svarbu permąstyti ypač dabar, kai jau matyti post-digital eros (kai skaitmeninės technologijos tampa nebeatskiriama kasdienybės dalimi) įtaka ir keliami iššūkiai įprastiniams komunikacijos formatams. Nuo pat interneto ir kitų skaitmeninių technologijų įsigalėjimo įvairiose visuomenės sferose vis linksniuojama knygos, teksto, spaudos ir žiniasklaidos mirtis. Prieš gerą dešimtmetį vizualiam ir vartotojų dalyvavimu grindžiamo tinklo formatui dar tik įsigalint (tinklaraščių išpopuliarėjimas ir pirmosios socialinių tinklų užuomazgos), net didžiausi ir skaitytojų pripažinimo sulaukę pasaulio dienraščiai skelbė ateinančias sunkias dienas spaudos žiniasklaidai – ir ypač tiriamajai, daug laiko ir žmogiškųjų išteklių reikalaujančiai žurnalistikai. Netgi tokiam visame pasaulyje gerbiamam ir pripažintam leidiniui, kaip „The New York Times“, teko pripažinti faktą, kad laikraščio prenumeratorių skaičius ir pardavimo apimtis tendencingai krito (2009 m. duomenimis, net 30 proc.; pajamų iš reklamos mažėjimas spausdintame laikraštyje fiksuotas ir šiais metais [1]). Šios žiniasklaidos institucijos prisitaikymo procesas užfiksuotas 2011 m. dokumentiniame filme „Pirmasis puslapis. „The New York Times“ viduje“ (angl. Page One. Inside the New York Times). Ko gero, kaip ir daugeliui kitų tradicinių XX a. šlovės sulaukusių redakcijų, „The New York Times“ teko gerokai susispausti mažinant personalo skaičių ir permąstant savo įprastinį veiklos principą.
Minėtame filme galima matyti, kaip žiniasklaidos gigantas dorojasi su informacijos amžiaus ateities iššūkiais, ateities, kai, anot investuotojo ir „Paypal“ kompanijos įkūrėjo Peterio Thiel, „mes norėjome skraidančių mašinų, o viskas, ką gavome – tai 140 spaudos ženklų“ [2]. Susiaurėjusi ir šablonais grindžiama šiandienos informacinė erdvė, regis, valdoma išimtinai nuorodos paspaudimų skaitliukų. Kokias galimybes apibrėžia tokia nauja leidybos ir komunikacijos situacija kultūrinių industrijų sritims, kartu ir architektūrai? Ar vienintelis kelias – pasiduoti clickbait diktatūrai?
Skaitmeninio amžiaus iššūkius pirmiausia įdomiai įvertino keletas pavyzdžių iš meno ir dizaino pasaulio. 2008 m., prieš pradedant siautėti pasaulio ekonomikos krizės ir taupymo politikos diskursui, grupė jaunų žmonių Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose, įkūrė ganėtinai plataus profilio kultūrinių, literatūros ir meno apžvalgų bei studijų žurnalą „Triple Canopy“. Pirminė žurnalo misija, regis, išliko ir leidiniui įgaunant vis didesnį ištikimų skaitytojų ratą, ir profesionalų pripažinimą, o anuomet žurnalo redaktorių pasirinktas moto „sulėtinti internetą“ dar aktualesnis šiandien. Neišvengiamai turėsiančią atsirasti sinergiją tarp spausdintų, skaitmeninių ir interneto formatų redaktoriai, kurdami savo formatą, priėmė ne kaip gresiančią neišvengiamybę, bet kaip galimybę rastis naujoms meninės išraiškos formoms.

01TripleCanopy_01 02TripleCanopy_02
Lisi Raskin straipsnis „Triple Canopy“ žurnale

„Triple Canopy“ pavyzdys žymi ir skaitmeninių formatų galimybių išnaudojimą naujai organizuoti ir patį redakcijos darbo procesą, ir užmegzti ryšį su auditorija – skaitytojais. Įdomu tai, kad šis procesas prasideda skaitmeninėje erdvėje, o ne įprastame spaudos ir leidybos mechanizme. „Triple Canopy“ modelis remiasi „leidybinių sistemų vystymu, kurių pagrindas – įtinklintos gamybos ir platinimo formos. Artimai dirbdami su menininkais, rašytojais, technologais ir dizaineriais, „Triple Canopy“ prodiusuoja projektus, kurie reikalauja įdėmaus skaitymo ir žiūrėjimo. „Triple Canopy“ priešinasi kultūros atomizacijai ir, pasitelkdami ilgalaikius ir kūrybiškus tyrimus, siekia praturtinti viešąją sferą.“[3] Pirmiausia tai – turinio produkcijos kolektyvas. Esminė šios produkcijos dalis yra dažniausiai bendradarbiaujant kartu su autoriais (taip teigia redakcija) vystomi straipsniai bei esė ir jiems pritinkančios vartotojo sąsajos (tiek įprastiniai tekstai, tiek virtualūs meno ar literatūriniai kūriniai – garso pasakojimai, interaktyvios nuorodos, kitos multimedijos formos). Bet vien tik tokia praktika redakcija taip pat neapsiriboja: organizuojami ir skaitymai, renginiai, kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiavimo projektai su įvairiomis institucijomis, ir žurnalui egzistuoti finansiškai padedantys narystės renginiai.

03TripleCanopy_03
„Triple Canopy“ turinys

Be naujų kolektyvios leidybos produkcijos ir sklaidos formų, tokių, kurias siūlo „Triple Canopy“, pats spaudos materialumas taip pat gali būti organizuojamas kitaip. Kaip nurodo britų internetinis tinklo kultūros ir politikos žurnalas „Mute“, galima ne tik naudotis vadinamąja print-on-demand (spauda pagal poreikį) sistema. Ji taip pat gali pakeisti supratimą, kas apskritai yra knyga – rinkinys. „Mute“ kviečia skaitytojus pabūti patiems leidinio sudarytojais naudojantis print-on-demand paslauga, sudaryti ir išsispausdinti savo mėgstamų ar reikalingų straipsnių rinkinį.
Tiek „Triple Canopy“, tiek „Mute“ atveju įdomu tai, kad leidyba sutinka skaitmeninio pasaulio ir informacijos amžiaus iššūkį ne tiesiog išversdami iki šiolei spausdintą turinį į elektroninį formatą, o atvirkščiai. Garbės būti išspausdinti sulaukia geriausi, įdomiausi straipsniai, surinkti į rinktinę, kaip atsitinka „Triple Canopy“ „Invalid Format“ leidinių serijoje. Taip pat iš anglosaksiškos kultūros kilusi kultūros studijų, filosofijos knygų leidykla „Zero Books“ veiklos pradžioje buvo užsibrėžusi spaudos formatu susisteminti tai, kas leidyklos iniciatoriams atrodė nepelnytai ir nepakankamai akademikų ir kitų profesionalų dėmesio sulaukiančios diskusijos, vykstančios tinklaraščiuose, ar tam tikra rašymo praktika, iškilusi sulig asmeninių tinklaraščių paplitimu („Zero Books“ savo karjerą pradėjo išspausdinę Marko Fisherio tekstus, o knyga „Capitalist Realism“, anot leidyklos atstovų, vis dar yra geriausias leidyklos bestseleris.)
Vėl grįžtant prie Corbusier pavyzdžio keliamo klausimo – kokius žiniasklaidos formatus ir kaip galėtų naudoti patys architektai – verta trumpai žvilgtelti į labai panašiu principu veikiančių praktikų (grafinio dizaino studijų, kolektyvų, suburiančių žmones, kurių išsilavinimo pagrindai – spausdinta komunikacija) vykdomus eksperimentus. „Metahaven“, „Experimental Jetset“, „Dexter Sinister“ – tik keli tokių grupių pavyzdžiai, tarpdiscipliniškai permąstantys, kaip pasakė dizaineris Stuartas Bailey, „šiuolaikinės leidybos mechaniką“. „Dexter Sinister“ tai nuosekliai darė 2000–2010 m. leistame leidinyje „Dot Dot Dot“ [4]. Interviu, paskelbtame paskutiniame „Dot Dot Dot“ numeryje, šio žurnalo idėjas autoriai apibūdino kaip „katalizatorių, padedantį skaitytojui įžvelgti grafinio dizaino galimybes naujoje šviesoje, pamirštant įprastą kanoną ar įprastinius būdus šnekėti apie grafinį dizainą, tokius kaip klasikiniai laikotarpiai, meistriškai įvaldyta kompozicija ar pan.“ Aptardami leidybos ateitį kontekste, kai pastaruoju metu matomas neįtikėtinas nepriklausomų leidėjų, meno knygų, kitų nišinių leidinių suaktyvėjimas, dalyvavimas tam skirtose knygų mugėse ir pan., kaip pagrindinį klausimą nurodė šį – kokiomis formomis ateityje sugebėsime rasti ir pristatyti kokybę tokioje kiekybėje? „Dot Dot Dot“ autorių kolektyvas mutavo ir šiuo metu toliau vysto kitokią savo reinkarnaciją – „The Serving Library“ projektą, kuris priešingai, nei išimtinai spausdintas „Dot Dot Dot“, remiasi .pdf formato straipsnių skelbimu internete, spausdinimu ir platinimu. „The Serving Library“ – tai internetinės platformos pavadinimas, kartu tai fizinė ir mobili mažos bibliotekos erdvė. Skirtingų autorių tekstai kaupiami .pdf formatu internetinėje platformoje ir tariamo semestro pabaigoje surenkami į vieną dokumentą, išspausdinami ir platinami JAV ir Europoje, o nauja tema pamažu vėl plėtojama ateinančius pusę metų.
Apėję šį nedidelį turą po avangardines, visiškai ne į populiariąją žiniasklaidą nukreiptas praktikas, galime grįžti ir prie straipsnio pradžioje minėtos tiriamosios žurnalistikos būklės. Išsamiau nagrinėti šio lauko pokyčius reikėtų palikti komunikacijos studijų ekspertams ir profesionalams. Tačiau diletantiškai stebint iš šalies, smalsumą kelia taip pat ir populiariosios, masinės žiniasklaidos retkarčiais vis plėtojamas naujas formatas – išsamūs multimedijų tyrimai, straipsniai, prie kurių kartais beveik kaip televizijoje dirba visa prodiuserių komanda [5]. Vėl būtų galima grįžti prie anksčiau jau minėto „The New York Times“, 2012 m. pristačiusio vadinamojo interaktyvaus pasakojimo (angl. interactive storytelling) formatą – „Snow Fall. The Avalanche at Tunnel Creek“[6] – ir skelbėsi pristatę išskirtinai interneto vartojimo ypatumams pritaikytą formatą, greičiau primenantį virtualų žurnalą ar programą. Tokia, kaip pavadino vienas ekspertų, „programėlės tipo turinio patirtis“ buvo įvertinta Pulitzerio premija.

04NYT-Snowfall 05NYT-SnowFall
06NYT-SnowFall
„Snow Fall. The Avalanche at Tunnel Creek“ interaktyvus pasakojimas „The New York Times“

Būtent šis formatas ir sukėlė diskusiją architektūros bendruomenėje šiais metais – interaktyvaus pasakojimo principu šių metų balandžio 19 d. paskelbta tame pačiame „The New York Times“ naujojo Whitney muziejaus pastato, projektuoto Renzo Piano, apžvalga. Septynių žmonių komanda pristatė naująjį pastatą, pasitelkdami ne vien naratyvinį tekstą, bet specialiai sukurtomis su pastato kontekstu supažindinančiomis vizualizacijomis, 3D iliustracijomis. Šis kūrinys „ArchDaily“ netgi paskelbtas architektūriniu metų įvykiu, nužyminčiu naują erdvinių praktikų, architektūros reprezentacijos ir žurnalistikos erą [7], leisiančią profesijai naujai reaguoti į savo pačios atvaizdą, siūlančią tarsi naują architektūros vaizdinį sąmoningumą. Tiriamosios žurnalistikos „Snow Fall“ formatas paplito per populiariąją žiniasklaidą ir kitose šalyse. 2012 m. internetinis vokiškas portalas Baunetz.de įkūrė anglakalbį „Uncube“ – išskirtinai virtualų, pritaikytą skaitmeninio amžiaus skaitytojo poreikiams žurnalą apie „architektūrą ir daugiau“, pelniusį daugybę internetinės žiniasklaidos ir dizaino apdovanojimų bei nominacijų. „Uncube“ temos ir autoriniai straipsniai pristatomi panašiu principu kaip „Snow Fall“ ar „Triple Canopy“ – kiekvieno straipsnio vartotojo sąsaja optimizuota ir vizualiai apipavidalinta vadovaujantis labai panašiais interaktyvaus pasakojimo principais.

07Uncube_01 08Uncube_02
„Uncube“ žurnalas

Ir nors „Uncube“ žengia koja kojon su naujausiomis internetinėmis leidybos tendencijomis, suprasti, kokių galimybių tokios multimedijų platformos suteiks architektūriniam diskursui ilgalaikėje perspektyvoje, dar, ko gero, užtruks. Viena aišku, kad tai – naują kritinį diskursą žadanti tendencija architektūros srityje, kurioje greitas glotnių ir nepriekaištingų vaizdų naudojimas šiuo metu ne ką mažiau paplitęs nei kitoje žiniasklaidoje bei kur naujausio projekto vizualizacija greitai keičia kitą (pvz., tas pats „Archdaily“ skelbia vis naują turinį bene kas valandą [8]).
Ar priemonių ir organizacijos įvairovė sudarys galimybių plėtoti įvairiapusiškesnį architektūros diskursą? Galiausiai netgi įvairesnius viešuosius ryšius? Ar kuriami architektų bendruomenės informacijos kanalai funkcionuos tik kaip nuolatinis savireklamos srautas? Kokias naujas gaires atvertų įvairios dizaino iniciatyvos, kaip „Dexter Sinister“, refleksyviai atveriančios šių formatų galimybes ir apribojimus? Įvairioms kultūrinėms praktikoms, taip pat ir erdvinėms praktikoms, komunikuojančioms apie save, turbūt galiausiai reikėtų grįžti prie tokių veiksmų politinių (plačiąja prasme) poveikių – kad įvyktų ta, „Dexter Sinister“ laukiama kokybiško turinio atranka ir sklaida greito informacijos kanibalizmo eroje.
Greta savo vaidmenį atliekančių informacinių portalų būtų galima semtis įkvėpimo iš tų kultūrinių ir meninių pavyzdžių, kurie, pasitelkdami naujas priemones, kuria tvirtą ir ilgalaikį ryšį su auditorija, kvestionuoja ir atidengia mechanizmus, kaip kuriamas pats diskursas. Pabaigoje – vienos labai neseniai įvykusios iniciatyvos pavyzdys – „Wikipedia Edit-a-Thon“ [9]: spalio 15 dieną tarptautinio tinklo, sudaryto iš tokių institucijų, kaip Guggenheimo muziejus, Getty Research Institute, Čikagos universitetas, The Centre for Internet and Society Bangalorėje, AA Londone ir kt., organizuojamas renginys, skirtas atkreipti dėmesį į vis dar įsigalėjusį tiek architektūros istorijoje, tiek netgi šiuolaikinėje architektūros bendruomenėje lyčių disbalansą – nors architektūrą studijuojančių moterų skaičius apylygis, visuotinai pripažinimo ir dėmesio sulaukia vis dar labai maža dalis. Tokią akciją inspiravo faktas, kad Robertui Venturi paskyrus Pritzker premiją, ilgametei jo bendražygei ir knygų bendraautorei Denisei Scott Brown šis apdovanojimas nebuvo skirtas. Iš kelių aktyvistų suorganizuotos parašų rinkimo akcijos išaugo „Wikipedia Edit-a-Thon“ iniciatyva: tarsi laikinų redakcinių kolegijų susitikimas įvairiose pasaulio vietose tuo pačiu metu. Renginio metu esama „Wikipedia“ straipsnių bazė kolektyviai pildoma įrašais apie moteris architektes – taip sudarant precedentą perrašyti iki šiol perdėtai patriarchališkos profesijos istoriją.

09Wikipedia Edit-a-Thon_Women in Architecture
„Wikipedia Edit-a-Thon“: Women in Architecture

Kalbant apie tokias daugelio tyrėjų, piliečių, aktyvistų veiklą įgalinančias redakcines veiklas, būtų galima dar apžvelgti daugybę piliečių žiniasklaidos (angl. civic media) atvejų, neatsiejamų nuo įvairių konkrečių miesto vystymo projektų. Bet ši tema verta jau kito tyrimo ir kito straipsnio. Šiandienos informacijos gausoje, mūsų informacinį lauką suplokštinančių ir trivializuojančių socialinių medijų kontekste yra ir antra jų pusė – tų pačių skaitmeninių komunikacijos technologijų suteikiamas įvairiausių interesų grupių dalyvavimo galimybes ir jų politinę galią puikiai nubrėžė Arabų pavasaris ir kiti panašūs globalūs įvykiai. Anot „Hybrid Publishing Lab“ tyrimų projekto Leuphanos universitete, Vokietijoje, 2014 m. organizuotos konferencijos „Postdigital Scholar“ pranešėjų diskusijų, šiuo metu, galima sakyti, netgi vyksta savotiškas leidybos praktikų renesansas, kai atvirai eksperimentuojama su daugybe skirtingų platformų formatų, ir nėra iki galo įsigalėjusi viena, teisinga praktika. Reikia tikėtis, kad šis dar galutinių išvadų ir atomazgos nesulaukęs momentas sudarys galimybių ir tarpdalykiniams erdvės tyrimams bei ilgalaikei jų sklaidai ir savirefleksijai, o savo vaidmenį atliekantis nenutrūkstamas ir vartotojiškas informacijos srautas apie naują dangoraižį Dubajuje ar dekontekstualizuotą užmiesčio vilą ras būdą koegzistuoti su meno, dizaino, kultūros ir medijų studijų įkvėptais naujais mąstymo apie architektūrą formatais.

Viktorija Šiaulytė

Išnašos
[1] Prieiga per internetą.
[2] Aliuzija į Twitter skelbimų teksto apimties apribojimą.
[3] Prieiga per internetą.
[4 ] Prieiga per internetą.
[5] Prieiga per internetą.
[6] Prieiga per internetą. Daugiau apie Interactive Storytelling.
[7] Už šio straipsnio nuorodą esu dėkinga Architektūros [leidinių] fondo kolegei, architektūros istorikei dr. Marijai Drėmaitei.
[8] Išsamesnę Archdaily kritiką ir kaip clickbait tendencijos veikia architektūrinę spaudą, galima susipažinti Phineas Harper atsiliepime. Prieiga per internetą.
[9] Prieiga per internetą.