Paslaptinga ir turtinga: Panevėžio apskrities viešoji biblioteka

Straipsnio autoriai Justinas Dūdėnas, Dalia Čiupailaitė, Matas Šiupšinskas

Tai antrasis straipsnis iš ciklo apie naująją Lietuvos bibliotekų architektūrą, tačiau, prieš pradedant pasakojimą, vertėtų glaustai priminti ciklo sumanymą.
XXI a. bibliotekų vaidmens samprata gerokai keičiasi. Anksčiau buvusios archyvų kaupimo ir prieigos vietomis, šiuolaikėdamos bibliotekos tampa atvirais ir universaliais kultūros židiniais. Šis pokytis pasireiškia stipriai išsiplėtusiu veiklų ratu: pradedant nuo elementarios interneto prieigos teikimo ir įvairių edukacinių užsiėmimų, baigiant spektaklių ir net festivalių organizavimu. Baigtinio funkcijų sąrašo nėra, todėl kiekviena atsinaujinanti biblioteka įgyja nemažai laisvės save perkurti pagal bendruomenės poreikius bei darbuotojų potencialą.
Kalbėsime apie architektūrą, gimstančią šių pokyčių fone. Architektūrą, kuri suteikia pavidalą ir erdves naujoms, dar ne iki galo apibrėžtoms funkcijoms, kurias pastatų materialumas neišvengiamai pradės diktuoti ir riboti. Mėginsime pastebėti, kaip save kuriančios institucijos meistrauja savo fizinį kūną ir kaip su juo grumiasi, kai idėjos auga greičiau už sienas.
Kad apčiuoptume šiuos procesus, mes, ciklo autoriai (Dalia Čiupailaitė, Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas), kartu keliavome į keturias Lietuvos bibliotekas (Utenoje, Panevėžyje, Plungėje ir Zarasuose). Tyrinėjome naujai įrengtus jų pastatus, bendravome su bibliotekų darbuotojais, stengėmės pajusti lankytojų būsenas ir bandėme patys jais šiek tiek pabūti.

Biblioteka miesto audinyje

Panevezio biblioteka-1

Ateinant į biblioteką. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Prašalaitį, artėjantį link mūsų tiriamos bibliotekos Respublikos gatve, nemažas pastato tūris pasitinka sklandžiai įsiliejęs į senamiesčio audinį. Jo žvilgsniui, pirmą kartą ieškančiam „kur čia ta įspūdinga biblioteka“, gali tekti šiek tiek susikaupti ir įsižiūrėti, kol atpažins kuklią lentelę prie vieno įėjimo, skelbiančią, jog štai čia ir yra biblioteka. Įėjimas be ryškesnių prieigų atsiveria tiesiai į siauroką šaligatvį. Dėmesį nuo įėjimo kiek nukreipia ir greta esantis ryškus fasado elementas: vertikalus įstiklintas plyšys, pro kurį prasišviečiantis margas interjero gylis permuša saikingą fasado pilkumą ir lengvai jame dominuoja. Per šį plyšį senoji pastato dalis simboliškai atskiriama nuo naujosios, ir tik pažvelgus į vidų tampa aišku, kad regimai dvinaris apvalkalas jungia vientisą vidaus organizmą. O jau įėjęs į vidų prašalaitis galbūt pastebės, kad, būnant viduje, ties šia siaura stiklo vertikale įrengtoje poilsio zonoje, ir iš jos žvelgiant į lauką, atsiveria netikėtai tolima perspektyva tarp senų Panevėžio namų, ir galbūt pajus, kad iš tiesų jis sėdi menamoje nunykusios Perkūno gatvelės tąsoje.

Panevezio biblioteka-2
Stiklinis pjūvis Perkūno gatvelės tąsoje. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Panevezio biblioteka-3
Šoninis bibliotekos fasadas. Justino Dūdėno nuotrauka

Pastato tūris atrodo dvinaris tik žvelgiant iš įėjimo pusės. Kituose dviejuose fasaduose savalaikiai amžiaus pabaigos architektūros fragmentai išryškina dar du istorinius namus, integruotus į naujosios bibliotekos kūną, sudarydami postmoderniai atrodantį istorinių ir šiuolaikiškų elementų koliažą, kuris artimesnis paveldosauginėms „autentiško istorijos pabrėžimo“ idėjoms nei postmodernizmui būdingam konotacijų lauko meistravimui. Šios saikingos ir jautrios nuostatos tampa ypač pastebimos ties pagrindiniu fasadu, kuriame seno ir naujo santykis bei gatvelės pratęsimas stiklu tiesiogine to žodžio prasme supriešinamas su Lietuvoje labiau įprasto postmodernizmo, pavyzdžiui, Panevėžio paveikslų galerijos pastatu. Kita vertus, toks išorinis saikingumas nors ir spinduliuoja pagarbą senamiesčio architektūrai, gal kiek per lengvai paskęsta gatvės išklotinėje, todėl periferinis prašalaičio žvilgsnis gali jo neužfiksuoti. Jei manome, kad bibliotekos yra žinių meka ir šiuolaikinės kultūrinės infrastruktūros forpostas, galbūt jis vertas šiek tiek ryškesnio veido mieste – net jei senamiesčio aplinka tam ir nėra labai palanki.
Panašus neryžtingumas juntamas ir santykyje su Laisvės aikšte, nuo kurios biblioteka atskirta tik per porą namų. Iš pagrindinės Panevėžio aikštės į ją galima patekti tiesiai, pro plačią apšviestą bromą (1) ir erdvų kiemą, kuriame jau vizualiai dominuoja stiklinis bibliotekos kampas. Tačiau, nepaisant kadaise įrengto apšvietimo, šis praėjimas daugiau niekaip nekviečia į biblioteką ir tikriausiai lieka tik vietinių gyventojų maršrutuose. Be abejo, vien pastato architektūra šios jungties patrauklumo nepadidinsi, tam reikalingos platesnės miesto planuotojų pastangos, tačiau jos galėtų padėti ne vien bibliotekai pritraukti lankytojų, bet ir įneštų papildomų aukštos kultūros ženklų į Laisvės aikštę.

Panevezio biblioteka-4
„Kaimynų suolelis“ – mėgstamas. Justino Dūdėno nuotrauka

Bibliotekos šeimininkams nepriklauso, o ir nelengva keisti urbanistinę aplinką. Bet vieną elementą būtina paminėti – tai „kaimynų suolelį“, kuris buvo pastatytas bibliotekos atidarymo proga specialiai kaimynystės gyventojams. Suolelis įrengtas itin paprastai ir elegantiškai – tiesiog primontuojant medinius elementus prie sėdėti patogios fasado dalies virš šviesduobės (2). Šis veiksmas fasadą, iki tol, kaip įprasta, atlikusį atskyrimo funkciją, nors iš dalies paverčia naudą teikiančiu ir santykio su kūnu ieškančiu viešuoju objektu. Bibliotekos darbuotojai užsiminė, kad pradžioje suolelis buvo iš dalies skirtas konkrečioms dviem garbaus amžiaus bibliotekos kaimynėms. Tačiau, praleidę bibliotekoje dvi dienas, pastebėjome, kad čia prisėda labai skirtingi žmonės – suolelis neabejotinai kviečia, ir kaimynai šį kvietimą priima.

Įėjimas

Panevezio biblioteka-5
Recepcija. PAVB nuotrauka

Į biblioteką įeinama pro sunkias duris su horizontaliomis metalo rankenomis. Įėjusį lankytoją pasitinka pakyla su laipteliais, kurių centre, pakeltas tarsi altorius ar gynybinis įtvirtinimas, už signalizacinių vartelių eilės stūkso masyvus medinis (3) stalas, virš kurio matyti priimančios darbuotojos galva.
Už stalo iš pirmo žvilgsnio driekiasi siena. Bet tai tik pirmas įspūdis – siena kiek pridengia centrinius sraigtinius laiptus, kuriais kylama į skaityklas.
Palipus laiptukais į recepcijos stalo erdvę, lankytojui taip pat gresia šioks toks mindžikavimas, mat toliau kelias paslaptingai šakojasi, ir jei prašalaičiui nepavyks pastebėti nuorodų lentelių, greičiausiai jis tiesiog nutars paklausti bibliotekos darbuotojos.
Tad pirmas įspūdis įžengus – kiek drungnas ir oficialus, labiau primenantis ministeriją nei kultūros židinį. Galima sakyti, kad hole pirmiausia kuriamas solidžios, orios institucijos įspūdis, kur iš lankytojo tikimasi šiek tiek rimties, prisitaikymo prie elgesio kodų bei ritualų.

Abonemento skyrius

Šalia holo esančiame knygų išdavimo skyriuje darbuotojos žvilgsnis jau pasitinka tame pačiame akių lygyje, o automatiniai knygų savitarnos aparatai rodo pasitikėjimą skaitytojais.
Giliau esantis Abonemento skyrius, nors ir architektūriškai nuskriaustas (už kampo, tamsokas ir žemomis lubomis), pasitinka labai draugiškai. Retai tenka matyti stambų liečiamąjį ekraną, kuris iškart atrodo patogus ir naudingas: iš tolo šviečiantys stambūs mygtukai jau rodo, kad apie patogumą naudotis buvo mąstyta, ir tarsi žada, kad atrasti norimą knygą jame bus greita ir lengva. Trumpaamžės, pigių drožlių plokščių lentynos patalpoje vos išsitenka, tačiau išdėstytos patogiai ir šviesiai – bibliotekininkių pastangomis šis išdėstymas buvo ne kartą tobulintas.

Panevezio biblioteka-6
Elektroninis vedlys. Mato Šiupšinsko nuotrauka

O kodėl ši patalpa tokia perpildyta, paaiškėja iš recepcijos palipus laiptais aukštyn – ką mes netrukus ir padarysime.

Atriumas

Palipus centrine laiptine visą laiptatakį (tačiau pagal hole kabančią schemą – vis dar pirmame aukšte), oficialoka kelionės pradžia kaipmat pasimiršta. Prieš akis atsiveria netikėtai šviesus, aukštas, įstiklintas atriumas tarp dviejų ilgų sienų ar net, galima sakyti, pastatų, kurių vienas – spalvingu ažūru mirgantis, modernus archyvo korpusas, o kitas – neoklasicistinis fasadas su karnizais, arkiniais langais bei akmenų pamatais apačioje. Ir visa tai pirmąkart patiriama tarsi kybant šios erdvės viduryje – nuo tiltelio, jungiančio abu korpusus. Čia istorinė architektūra pasirodo tarsi pastatas pastate, o atvira atriumo erdvė – tarsi miestas mieste. Pasijuntama tarsi šiuolaikiškame pasakų pasaulyje, spalvingoje, turtingoje karalystėje. Žvelgiant nuo lieptelio žemyn, kairėje pusėje esantis siauras „kanjonas” tarp dviejų sienų pripildytas augmenijos: vazonuose susodinti smulkūs medeliai ir gėlės, o aplink paberta dekoratyvinės skaldos, akivaizdžiai neskirtos vaikščioti. Taigi – žiūrėti. Principas šiek tiek primena Prancūzijos nacionalinę biblioteką (arch. Dominique Perrault, Paryžius, 1995), kurios vidinis kiemas paverstas laukiniu mini parku, gamtos inkliuzu be žmonių. Dešinėje lieptelio pusėje iš viršaus matomi lauko kavinių staliukai ir plakatai, dar labiau sustiprinantys „miesto mieste” įspūdį – tai uždaroka erdvė kameriniams renginiams (tačiau jei pateksite, sužinosite, jog tai memorialinė poetės Elenos Mezginaitės „kertė”). O pakėlęs akis į stiklinį stogą, pro kurį tiesiai į atriumą krinta saulės spinduliai, virš senojo pastato karnizų lankytojas pamato baltas stambias bures. Jos tikriausiai skirtos kažkokiai erdvei ant senojo pastato stogo apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių – ir tai pastebėjus kyla noras prieiti arčiau tų „debesų”, pažiūrėti, ar ten irgi galima taip maloniai pabūti (ir kaip vėliau pamatysime, tikrai galima).

Panevezio biblioteka-8
Atriumas. Justino Dūdėno ir Mato Šiupšinsko nuotraukos

Iš laiptinės žengus ant šio tiltelio, žvilgsnis pradeda nevalingai kilti aukštyn ir tyrinėti įdomybių prisodrintą erdvę, tačiau tiesiai priešais stūksantis stambus, bet tuščias recepcijos stalas taip pat akivaizdžiai stengiasi būti centre. Jei lankytojas būtų tyrinėjęs pastato schemą apačioje, už šio stalo būtų tikėjęsis matyti bent dviejų paslaugių darbuotojų veidus, siūlančius prieiti prie savitarnos terminalų (kurių taip pat nėra) arba palydėti į reikiamą skyrių. Tačiau ši įspūdinga erdvė, kurioje tikrai norisi būti, jokių tiesioginių bibliotekos funkcijų tarsi neatlieka. Po truputį gimsta supratimas apie pirminį architekto Sauliaus Juškio sumanymą: centrinę bibliotekos šerdį, branduolį, smegenų centrą, kuriame patenkinamas proto ir širdies alkis, gaunamos knygos ir pasotinami žvilgsniai. Ir čia patenkama tik pramušus fasado lukštą ir praėjus daugelio laiptų skaistyklą. Taip buvo planuota, tačiau taip nėra, ir tik atriume matoma tuščia stiklinė šachta, kaip tik panoraminio lifto formos, išduoda, kas atsitiko. Tokio svarbumo erdvė negali būti šitaip sunkiai prieinama (neįgaliųjų keltuvas virš laiptų senjorus menkai guodžia), todėl biblioteka neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik iškelti Abonemento skyrių į pirmą aukštą, kur buvo įrengta nors ir patogiau prieinamoje, tačiau visai ne tam suprojektuotoje patalpoje: mažoje, žemoje, tamsioje ir už kampo… O bibliotekos šerdis tuo tarpu lieka vaizdinga kontempliacijos vieta su literatūriniais (ir net šiek tiek detektyviniais) motyvais.

Atriumas ir planuotas recepcijos stalas. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Užsienio literatūros skaitykla

Už jau minėto atriumo centre esančio nenaudojamo stalo vienerios durys kartais būna atviros – tai Užsienio literatūros skaitykla. Jei skaitykla užrakinta, reikia kreiptis į Didžiojoje skaitykloje dirbančią bibliotekininkę. Pati skaitykla gana tamsi, ir atrodytų visai kaip knygų sandėlis, jei ne siauručių langų į atriumą ritmas, įnešantis vidun šiek tiek žalsvų ir melsvų fasado spalvų. Viduje atmosfera labai maloni, net kiek mistiška. Lankytojo patirtis toliau režisuojama tarsi pasakos siužetas: iš šviesios, tuščios laukymės – į jaukų urvelį. Tačiau tik tiems, kurie atranda raktą.

Panevezio biblioteka-91
Užsienio literatūros skaitykla. Justino Dūdėno nuotrauka

Didžioji skaitykla

Dar kiek palypėjęs laiptais aukštyn, lankytojas patenka į koridorių – paveikslų galeriją, kurio viena siena įstiklinta, o už jos – Didžioji skaitykla. Čia atmosfera vėl kiek labiau žemiška, skaitykloje baldai išdėstyti logiškai ir patogiai, bet kiek monotoniškai, vienas paskui kitą. Bet ir čia slypi architektūrinis malonumas: už stambių langų matyti pagrindinio fasado kolonos, kurios sujungtos jaukiu, banguotu balkonėliu, į kurį galima išeiti!

Panevezio biblioteka-92
Balkone virš Respublikos gatvės. Mato Šiupšinsko nuotrauka

O viduje lankytojams siūlomas gana mokykliškas sėdėjimo režimas: šachmatiškai išdėlioti vienviečiai stalai, orientuoti į vieną pusę. Užsiimti kolektyviniu darbu ar bendrauti ši erdvė neskirta.
Tiesa, grupiniams užsiėmimams dažnai skiriama mažoji skaitykla bei darbo zona prie Meno skaityklos, kurią norėtųsi paminėti atskirai. Bet pirma apžiūrėkime „Informacijos“ skaityklą.

Informacijos skaitykla

Didžiosios skaityklos pašonėje įsikūrusi „Informacijos“ skaitykla. Užėjęs lankytojas ten ras Kraštotyros skaityklą ir Kazimiero Barėno biblioteką – literatūros rinkinius, kiek klaidinančiai pavadintus taip, tarsi tai būtų patalpos. Pailga salė iš pirmo žvilgsnio atrodo gana įprasta, joje prie sienos išrikiuota eilė lentynų, o prie lango – stalų. Tačiau pabuvus joje ilgėliau pajunti, kad erdvės gylis, langų konfigūracija ir ties jais išdėstyti vienviečiai stalai puikiai tinka individualiam darbui. Sėdinčiajam matyti vien kitų lankytojų nugaros ir malonūs vaizdai pro ilgą langą, o šviesa krinta patogiai iš kairės. Keliose vietose, kur lentynos praretėja, įrengtos gilesnės kertelės, patogios ramiai pasislėpti ir panirti į knygų paieškas. Nors kintant šiuolaikinės bibliotekos koncepcijai, toks individualus darbas vis mažiau skatinamas, bet jam taip pat turi būti skirta derama vieta. Tokia ir yra ši skaitykla: rami, tinkama susitelkimui ir darbui, sukonstruota pagal klasikinius principus.

Panevezio biblioteka-93
Informacijos skaitykla. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Meno skaitykla

Kad pasiektumėte šią erdvę, esančią tiesiai virš Informacijos skaityklos, teks dar paėjėti koridoriumi, užlipti laiptais į trečią aukštą ir pakeliui atverti trejas duris. Patalpa atrodo gana įprastai: dominuoja lentynos ir viena eilė stalų su kompiuteriais, išrikiuota po ilgu langu. Pro langą atsiverianti stogų panorama įtraukia ir užburia taip, kad visa skaitykla tampa lyg regykla. Tačiau giliau už lentynų prieisite atvirą erdvę, kurios centre laisvai sustumti keli stalai, o už jų – praviros vitrininės durys į darbuotojų erdves. Ant sienų kabo keletas grafikos darbų, tačiau, rodos, ne vien dėl jų juntama kūrybinė atmosfera. Toks įspūdis, jog šioje vietoje susilieja viešos lankytojų ir privačios darbuotojų erdvės, tarsi ji vienodai priklausytų visiems. Jei ir yra kažkokios šitos erdvės naudojimo taisyklės, tai jos tikrai nekasdieniškos. Būtent šiame, tolimiausiame skaitytojui kampelyje, iš smulkių detalių ir ore tvyrančios atmosferos galutinai tampa aišku, kad bibliotekos darbuotojai savo misiją mato tikrai plačiai, kad diskusijos, bendradarbiavimas ir kūryba – jų kasdienė duona.

Panevezio biblioteka-94
Meno skaitykla. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Periodikos skaitykla

Paskutinė skaitykla, kurią būtina paminėti – Periodikos, kuri įrengta ant senojo pastato stogo, po minėtais „debesimis“. Ši vieta – tai erdvinių patirčių kulminacija: buvimas skaisčioje, kartu technologijų ir romantiško misticizmo pripildytoje terasoje, nuo kurios galima pažvelgti žemyn į mus jau kartą apstulbinusį atriumą. Jausmas joje tarsi lauko kavinėje kur nors prie ežero, po baltais skėčiais, tačiau vienintelis siūlomas vartoti dalykas – tekstai. Ši erdvė nėra stiklu ar pertvaromis atskirta nuo atriumo erdvės, tad, persisvėrus per turėklo kraštą, gali pamatyti visą kompleksą skrodžiančią atriumo erdvę, nuo kurios tarsi turėjo prasidėti lankytojo kelionė. Virš lankytojų galvų driekiasi stiklinis stogas, užpildantis erdvę šviesa. Ši vieta – erdvinio bibliotekos pasakojimo didysis finalas ir įrodymas, kad architektas kūrė ne šiaip paprastą, patogią erdvę darbui, o kone sakralią, orią erdvę, kurioje gali pasijusti pakylėtas, kurioje norisi kalbėtis tyliau ne todėl, kad tave stebi, bet iš pagarbos aplinkai ir knygai, kuriai ši aplinka pašvęsta.

Panevezio biblioteka-95
Periodikos skaitykla. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Tačiau negalima nutylėti ir kito aspekto – sprendimas patalpinti Periodikos skaityklą tolimiausioje vietoje atitrūksta nuo bibliotekos naudojimo praktikų. Periodikos (taigi – lengvo skaitinio) skaitykla, skrajojanti palubėje po burėmis – Joysiškas gestas – metaforiškas ir literatūrinis. Tačiau būtent periodinių leidinių skaitytojai paprastai būna vyresnio amžiaus žmonės, ateinantys skaityti šios dienos laikraščių ar perversti žurnalų. Ne vien naujausiose, bet ir klasikinėse bibliotekos pastatų koncepcijose – tokios literatūros skaitykloms parenkamos pačios prieinamiausios vietos.

Apibendrinimai

Pirmasis epitetas, kuris atrodo tinkamas Panevėžio viešosios bibliotekos pastatui, tikriausiai būtų „paslaptinga“. Ne tik dėl išorės, iš pirmo žvilgsnio slapukiškos, o iš antro – sudėtingos. Pastato viduje judėjimas irgi paslaptingas, net galima sakyti, labirintiškas: skaityklos toli vien nuo kitos, atskirtos besišakojančiais koridoriais ir laiptais. Norint jas rasti pirmą kartą, reikia šiek tiek pastangų: gali pakakti atidumo rodyklėms, gali prireikti socialinių įgūdžių pasiklausti kelio; ir dažniausiai teks gerokai pažingsniuoti besišakojančiais koridoriais bei palaipioti laiptais. Skaityklų bei fondų jose išdėstymas rodo, kad prioritetas teikiamas mokslinei literatūrai – tai patvirtino ir kalbintos bibliotekininkės.

Todėl atrodo nuoseklu, jog baldų išdėstymas skaityklose dažniausiai pritaikytas individualiam darbui. Bendravimui, grupiniam darbui ir laisvalaikiui leisti pritaikytų erdvių nedaug. Šioms veikloms dažniausiai naudojami atriumai ir holai, tačiau veikiau todėl, kad tik jie ir telieka, o ne todėl, kad jie tam specialiai pritaikyti. Biblioteka nesiūlo „trečiosios erdvės“ – erdvės bendrauti ir leisti laisvalaikiui. Galbūt tai galėtų vykti ir kavinės erdvėje, bet joje esantys staleliai nėra tam sutverti.

Tačiau ši labirintiška struktūra, viduje atsiveriančios įspūdingos erdvės ir perspektyvos savo ruožtu žadina fantaziją. Praskleidus kiek maskuojantį fasadų šydą ir keliaujant (o gal klaidžiojant), vienas po kito pasirodo paslėpti mažyčiai lobiai: mistiškas užsienio kalbų urvelis, miesto stogų panoramos, periodikos skaityklos burlaivis ar mažyčiai žydžių mergaičių mokyklos kambarėliai, išdažyti rožine spalva. Asociacijos lengviau kyla apie fantastines bibliotekas iš J. L. Borgeso tekstų ar U. Eco „Rožės vardo“ nei apie šiuolaikinių, radikaliai atvirų ir daugiafunkcių bibliotekų pavyzdžius. Erdvės veikia visiškai priešingai nei, pavyzdžiui, Utenos bibliotekoje, kurias jau aptarėme – atviros, skaidrios ir demokratiškos. Šioje bibliotekoje pati lankytojo patirtis, galima sakyti, labiau literatūriška – iššūkių, paslapčių, atradimų ir nuotykių virtinė, kuri pragmatiniu požiūriu nėra labai efektyvi, tačiau turi nepaneigiamai įdomią ir turtingą savastį.

Sudėtinga vidaus erdvių struktūra greičiausiai ir nebuvo architektūrinio sumanymo esmė, o veikiau neišvengiama aplinkybė, kylanti norint turėti vientisą vidaus erdvę, skrodžiančią per keletą istorinių pastatų. Prie daugybės sąlygų reikėjo tiesiog prisitaikyti, o tai darant su nemenkomis meninėmis ambicijomis, gerokai nukentėjo erdvių praktiškumas, pasiekiamumas ir paslankumas.

Kūrybingos bibliotekos veikla pagal šiuolaikines tendencijas turėtų nuolatos kažkiek kisti, ir konkrečioms erdvėms priskirtos funkcijos taip pat šiek tiek transformuotis. Visgi daug erdvinių transformacijų lankantis užfiksuoti nepavyko – išskyrus, aišku, jau minėtą drastišką Abonemento skyriaus perkėlimą. Viena galima priežastis – kad tiesiog pastato struktūra tam labai neparanki, o galimybių kažką pakeisti ir tai padaryti sėkmingai palyginti nedaug. Kita galima priežastis – architekto autorinis rūpestis, kuris, kaip galime spręsti iš S. Juškio bei bibliotekos darbuotojų nuomonių, traktuoja interjerą kaip vientisą baigtinio kūrinio dalį ir dėl to riboja intervencijų galimybes. Tikriausiai šios sąlygos ir lėmė, jog visi kiti pokyčiai, kuriuos užfiksavome, tebuvo baldų bei dekoratyvinių augalų lygmeniu.

Jei vidaus erdvių tinklas atrodo sudėtingas ir dažnai nepatogus, ir vidinė struktūra labiau tinka „senajai“ disciplinuotų bibliotekų paradigmai, tai išorėje mezgamas kultūrinių ryšių tinklas, atrodo, labai produktyvus. Biblioteka nuolat rengia paskaitas, kino peržiūras, koncertus, intensyviai bendradarbiauja su kitoje gatvės pusėje esančia meno galerija. Tinkliškumą rodo ir daugybė smulkių, bet iškalbingų požymių – kad ir jau minėtas „kaimynų suolelis“, skirtas bendruomenei. Norisi paminėti vieną iš išradingų ir visuomeniškų projektų: biblioteka paskelbė, kad visi, norintys nuskenuoti istorines nuotraukas, bibliotekoje tai galės padaryti nemokamai. Nuotraukos bus skaitmenintos ir išgelbėtos nuo blukimo, o biblioteka atliks istorinės medžiagos saugojimo misiją. Kitaip tariant, gana daugeliu aspektų Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka atlieka bendrą aukštosios kultūros sklaidos misiją.

Panašius procesus stebėjome ir kitose šio tyrimo metu aplankytose bibliotekose: jose rengiami gana ambicingi koncertai, parodos, spektakliai ir net festivaliai. Turint omeny, kad savivaldybių kultūros centrai paprastai atstovauja lokaliai ir pramogų kultūrai, ima atrodyti, kad aukštosios kultūros sklaida Lietuvos regionuose dabar guli ant bibliotekininkų pečių.

Išnašos:
(1) Žodį „broma“ čia turėtume paaiškinti tik dėl formalumo, kadangi jis plačiai vartojamas, bet „nevartotinas“ ir sinonimų neturi. „Lietuvių kalbos žodynas“ nurodo kitokią jo prasmę, kilusią nuo lenkų „brama“ – tiesiog puošnius vartus. Tad galime tiesiog nusistebėti, kad šis itin dažnas, paprastas ir senas architektūrinis elementas mūsų kalboje oficialiai neegzistuoja.
(2) Parodžius dėmesį architektūrinių elementų pavadinimams, galima paminėti, kad termino „šviesduobė“ „Lietuvių kalbos žodyne“ taip pat nėra. Tačiau jis ne tik plačiai vartojamas, bet ir randamas kultūros vertybių sąraše kaip vertingoji savybė.
(3) Galima būtų patiksinti, kad stalo paviršių apdaila tik imituoja medį, tačiau šiame tyrime koncentruokimės į įspūdį.