Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Apie objektą:

Pastato architektūrinė kokybė visų pirma nustatoma pagal jo ir aplinkinio konteksto dermę. Pasak architektūros profesorių, nemenkos profesinės patirties architektų A. Dineikos ir A. Mačiulio, geros architektūros paslaptis glūdi mastelyje. Anot A. Dineikos, įvairiame mastelyje, o pasak A. Mačiulio, mastelyje, proporcingame aplinkinių objektų, nesvarbu, ar tai būtų pastatai, ar želdynų masyvai, atžvilgiu.

Naujoji Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka pastatyta pačiame Anykščių centre; negana to, XX amžiaus pradžios raudonų plytų mūro neogotikinės šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios užnugaryje, šalia Vyskupo skvero su A. Baranausko paminklu (skulptorius A. Sakalauskas, 1993 m.), plytinčio ant Šventosios upės kranto.

Vieta ypatingai jautri, mat Anykščių miesto centrinė dalis yra urbanistikos ir archeologijos paveldo objektas. Iš esmės, V. Daunoros sukurta viešoji biblioteka (proj. vad. G. Miknevičienė) atspindi miesto valdžios politiką, kuri siekia saugoti ir puoselėti istorinius pastatus, savitą Anykščių urbanistinę struktūrą, archeologinę aplinką, bet tuo pačiu jiems rūpi ją plėtoti ir vystyti bei pritaikyti dabartiniam gyvenimui, kad senoji miesto dalis būtų gyvybinga.

Bibliotekos pastato autoriui teko rasti bendrą kalbą tiek su istorine aplinka, tiek su sovietmečiu pradėto ir nebaigto formuoti kvartalo, lyg tyčia atgręžusio ūkinius kiemus į bažnyčios pusę. Naujasis darinys urbanistiniu požiūriu taikliai įsiterpė į aplinką: pailgas, lankstytas jo kūnas iš trijų segmentų baigė formuoti kvartalo perimetrą. Su pagrindiniu Anykščių akcentu – bažnyčia – dialogas užmegztas fasadų apdalai parinktu raudonų plytų mūru. Pats tūris santūrus, lakoniškas, gal net kiek atšiaurus, kaip žaisminga atsvara jam tapo fasaduose per visą pastato aukštį įrėžtos skirtingo pločio įstiklintų angų vertikalės, nusidriekiančios ir ant stogo šlaitų, kur įgauna įvairesnę konfigūraciją.

Viduje architektas prabyla šiuolaikine, subtilia balta kalba. Saikingos detalės puikiai pabrėžia demokratiškos erdvės charakterį: čia apstu stiklo, perregimumu, daug viešų bendrų patalpų. Savotišku seno ir naujo taikos ženklu tapo vestibiulio grindyse įrengta atodanga – stiklo plokštė, po kuria matyti rūsyje archeologinių kasinėjimų metu rasta sena krosnis.

Patalpos išdėstytos logiškai, atsižvelgiant į funkcinius ryšius: pirmajame jos aukšte įrengti bibliotekos abonementas su skaitykla, vaikų literatūros skyrius, žaidimų ir repeticijų patalpos. Antrajame ties pagrindiniu įėjimu-praėjimu sukurta 60 vietų konferencijų salė, kurioje vyksta ir įvairios parodos, iš šonų suplanuotos administracinės patalpos, kraštotyros skyrius, komplektavimo skyrius. Rūsyje, kaip įprasta, įrengta dokumentų saugykla bei įvairios techninės ir pagalbinės bibliotekos patalpos.

Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka tęsia beužgimstančią Lietuvoje tradiciją bibliotekos pastatus statyti aukštos architektūrinės kokybės. Ir tai simboliška – žinių sutelkimo vieta ir architektūros srityje atlieka šviečiamąją misiją.

A. Štelbienė