Krematoriumas Kėdainiuose

Apie objektą:

Krematoriumas Kėdainiuose – pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvoje. Sklypas jam rastas Kėdainių pramoniniame parke, kuriame veikia ir LEZ. Taigi, nors naująjį statinį supa padrika, neestetiška pramonės statinių aplinka, ateityje situacija keisis. Kol kas, kurdami architektūrinę koncepciją, projekto autoriai rėmėsi esama padėtimi. Turėdami omeny, kad krematoriumams priimta sukurti sakralią aplinką, kur žmonės atsisveikina su velioniu prieš kremavimą, stebi kremavimo procesą ar poilsio zonoje laukia, kol jis pasibaigs (pramoninė aplinka tikrai neatitinka šių lūkesčių), architektai krematoriumui parinko uždarą formą ir minimalistinę, net asketišką išvaizdą: vieno aukšto betono sienomis „aptvertą“ stačiakampį tūrį.
Lygų betoninį paviršių paįvairina tik „pulkelis“ kvadratinių skirtingo dydžio langų šiaurės rytų fasade prie išėjimo, ir skirtingų dydžių kvadratinių angų kompozicija dekoratyvinėse sienose, apribojančiose japoniško stiliaus kiemelį prie pagrindinio įėjimo. Kiemelis, kurio centre pasodinta svyruoklinė guoba, sukuria intymią erdvę, susikaupimo zoną prieš patenkant į paskirties pastatą. Iš kiemelio jau galima matyti stiklo vitrina atitvertus vestibiulį ir jaukiausią krematoriumo erdvę – kavinę. Kita vertus, kiemelis vizualiai išplečia vestibiulį ir kavinę.
Autoriai suplanavo tokį judėjimo tiesia ašimi per krematoriumą scenarijų: iš kiemelio patenkama į vestibiulį su poilsio zona, prie kurių, nukrypstant nuo tiesios, ritualinės ašies prijungta kavinė. Iš vestibiulio pereinama į dvi atsisveikinimo salės, iš kurių karstas patenka į kremavimo salę. Už šios salės įrengta kremavimo įrangos salė su kaminu.
Vidaus harmonija kuriama pasitelkiant keturių medžiagų faktūras: betono, medžio lukšto, stiklo ir aliuminio, taip pat naudojamas baltas gipso kartonas. Pasak architektų, tokiu sprendimu siekta lankytojų dėmesį kreipti ne į pastatą, o į susirinkusius žmones. Nežinia, koks lankytojų dėmesys, tačiau kalbant apie patį objektą, džiugu, kad atidiems kūrėjams pavyko sukurti elegantišką betono simfoniją.

E. Juocevičiūtė