VU Biblioteka, Mokslinės Komunikacijos ir Informacijos Centras (MKIC)

Apie objektą:

Pušynuose paskendusiame Vilniaus Saulėtekio slėnyje šalia dešimtmečius studentų minamo pėsčiųjų tako „išaugęs“ MKIC (Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras), aplinkinių jau vadinamas tiesiog VU biblioteka, intriguoja išraiškinga trijų akmenų- riedulių kompozicija. Tai lyg ir tipiško lietuviško peizažo tąsa: miškas ir šalia jo stūksantys akmenys. Ieškant gilesnės prasmės, akmuo visada asocijavosi su tuo, kas nekintama, stabilu, tad natūralu, jog čia galime spėti esant užkoduotas veik archetipines žmogiškąsias vertybes, kurios per amžius lieka nekintančios ir yra sietinos su įgyjama išmintimi.
Ekspresyvios formos ir siluetas kuria emociškai turtingą architektūros krūvį. Tačiau tūrių kompozicija suvaldyta. Tam pasitarnavo saikinga tekstūrų („Exterus“ molio keramikos plokštės ir aliuminio žaliuzės, stiklas, betonas) bei detalių paletė. Pagrindinis įėjimas veda tiesiai į tris tūrius jungiantį platų vestibiulį- dengtą atriumą. Jis šiek tiek įgilintas ir regisi, kad paskui save įtraukia priešais pastatą plytinčią aikštę, kuri galėtų tapti organiška šios bibliotekos tąsa – bendravimo židiniu. Profesionaliai išspręstas ir tolimesnis patekimas į biblioteką. Eksterjeras natūraliai tampa interjero dalimi. Pro masyvių tūrių šiek tiek „užspaustas“ vidaus erdves matoma gilumoje esanti kavinė. Jautriai suplanuota ir kiekvieno aukšto bendra erdvė- skaitykla, tiesiai iš kurios galima patekti į individualaus darbo kabinas, bei po žeme patalpinta dviejų aukštų knygų saugykla. Lieka tikėtis, kad ir pats centre generuojamas mokslas bus toks pat pažangus kaip ir jo buveinės architektūra.

I. Garnytė- Sapranavičienė