Lietuviškas dangoraižis – tarp skubos ir kokybės

Turbūt viena dažniausių temų, kalbant apie architektūros vietą kitų menų kontekste, yra jos itin didelė ilgaamžiškumo ir neišvengiamumo sandauga. Tai ypač išryškėja miesto centro atžvilgiu: čia bet kuris didesnis statinys ne tik sąlygiškai ilgą laiko atkarpą daro tiesioginį poveikį svarbiausioms miesto dalies funkcijoms, bet kartu ir miesto įvaizdžiui. Jeigu tokie projektai nepasiteisina, ši nesėkmė dažniausiai įsitvirtina ilgam, ir miestiečiams su ja tenka susigyventi. Ji tampa savotiška pilkąja dėme ant miesto veido. Vienais didžiausių laisvės metų architektūrinių projektų tapo daugiaaukščiai pastatai, vadinamieji dangoraižiai, amžių sandūroje pradėję dygti Lietuvos didmiesčių centruose ir ne tik. Aukštybiniai pastatai kritikuojami nuo biblinio laikotarpio: aukštis neturėtų būti laikomas kokybės sinonimu, lygiai taip pat jis neturėtų būti ir priežastimi pastato idėjos atsisakyti. Deja, nuo neargumentuotos aukštingumo baimės nepavyko pabėgti ne vienam žymiam urbanistikos teoretikui, o daugybė racionalių žmonių galėtų būti apkaltinti gerokai pasenusio aukštingumo kulto palaikymu.

Sugrįžkime šiek tiek atgal: simbolinis architektūrinės vertikalės vaidmuo gyvenvietėje yra bene tokio paties amžiaus kaip ir pirmosios didžiosios žmonijos civilizacijos. Visais laikais viena svarbiausių jos savybių buvo psichologinis efektas stebėtojui, intencionaliai arba neintencionaliai nubrėždavęs statinio svarbą kitų atžvilgiu. XIX ir XX amžių sankirtoje dangoraižis tapo tiesiogine simboline kitapus Atlanto klestėjusios JAV ekonomikos išvestimi: dėl ekonominių sumetimų atsiradęs daugiaaukštis pastatas tiek vietiniams, tiek daugeliui vargingai gyvenusių kitų žemynų gyventojų tapo bene pagrindiniu turtingo svajonių krašto signifikantu.

Nenuostabu, kad tokiu simbolizmu netruko pasinaudoti ir J. Stalino didybės manijai ir estetiniam suvokimui paklusę postkonstruktyvistinės SSRS architektai. Kaip rinkos ekonomikos ir specifinės JAV miestų struktūros sąlygų rezultatas statinys iš senojo Naujojo pasaulio įžengė į planinės ekonomikos žemes jau kaip išgrynintas simbolinis ir propagandinis reiškinys, Maskvos dangoskyroje turėjęs reprezentuoti išvien ideologinį naująjį Naująjį pasaulį bei jo triumfą. Vakarų Europoje tuo metu išdygdavę pavieniai statiniai, smulkūs pagal amerikietišką mastelį, bet dideli pagal konservatyvaus senojo europietiško miesto mastelį, netrukdavo įgyti „dangoraižio“ etiketę. Ne išimtis buvo ir tuometinė laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas – šiuo epitetu spauda ir vietiniai gyventojai pakrikštydavo ketvirtajame dešimtmetyje atsirasdavusius nebūdingus penkių ar šešių aukštų pastatus. Pažymėtina, kad ne tik tada, kai niekas dar nesistengė tiksliai įvardyti to, kas yra dangoraižis, bet ir šiandien, nepaisant egzistuojančių oficialių ir mažiau oficialių apibrėžimų, termino dangoraižis reikšmė miestiečių sąmonėje visų pirma priklauso nuo konteksto. Sovietinėje Lietuvoje šiuo žodžiu neoficialiai buvo krikštijami tiek pirmieji aukštybiniai daugiabučiai, tiek vienomis pagrindinių didesniųjų miestų dangoskyrų vertikalių turėję tapti naujieji daugiaaukščiai viešbučiai.

Nors pasikeitusio Lietuvos ekonominio, socialinio ir kultūrinio statuso atžvilgiu palyginti menkai apgalvotą sovietinį sprendinį pratęsiančią idėją – naująjį Vilniaus miesto centrą – koncentruoti dešiniajame Neries krante galima kritikuoti įvairiais aspektais, Konstitucijos prospekto rekonstrukcija, „Europos“ kompleksas ir naujasis Vilniaus savivaldybės pastatas sukūrė privataus ir viešojo kapitalo sinergiją, įnešusią pirmąjį stambesnį indėlį į vilnietiško sičio vystymąsi. Šis naujasis lietuviškojo dangoraižio laikotarpis prasidėjo, ko gero, daugeliui pirmųjų penkiolikos nepriklausomybės šalies architektūrinių reiškinių būdingais bruožais: skubėjimu, apeliavimu į naujumą ar paviršutinės idėjos (šiuo atveju – dangoraižio simbolizmo) prioritetizavimu prieš kontekstą (ar pavieniais atvejais ir architektūrinę kokybę) bei sekimu daugiausia išoriniais vyravusių pasaulinių tendencijų (dažniausiai jau šiek tiek pasenusių) aspektais. Kalbant apie pirmąją Vilniaus dangoraižių bangą, vienu labiausiai nenusisekusių projektų galima laikyti ilgalaikės limbo būsenos „Arfos“ daugiabutį, kurio atsiradimo istorija atitinka visus prieš tai išvardytus kriterijus. Antroji aukštybinių pastatų banga, kurios simboline pradžia galima laikyti „Swedbank“ centrinės būstinės atsiradimą, tarsi užbaigia šias pirmojoje dešimtmečio pusėje vyravusias madas ir nuo „kuo aukščiau“ retorikos sugrįžta prie estetinės kokybės pabrėžimo. Nors nuo to laiko aukštybinių pastatų sostinėje atsirado nedaug, tačiau tolesnė miesto pagrindinės architektūrinės kalvos vystymosi istorija ir teigiami architektūriniai smulkesnių projektų poslinkiai suponuoja, kad šie poslinkiai – nuolatiniai. Juo labiau minėtas „Arfos“ daugiabutis (kuris originaliai turėjo būti kur kas didesnio komplekso dalimi) yra labiau išimtis negu taisyklė: pirmieji pastatai atsirado per gan chaotišką minėtą paterną, bet jis nenustelbė architektų pajautos ir didesnių nesusipratimų vadinamajame Naujajame miesto centre buvo išvengta.

Kaune aukštybiniai pastatai fizinio pavidalo taip ir nepasiekė: dangoraižio kaip miesto modernumo ir ekonominio klestėjimo simbolika bei konkurencijos su kitais didmiesčiais troškimas prieš keliolika metų čia suformavo ne vieną aukštybinio pastato ar jų grupių vystymo pasiūlymą, tačiau praktiškai beveik visi iš jų taip ir neperžengė pirminės vizijos stadijos. Dar neegzistuojant Kauno aukštybinių pastatų specialiajam planui, šie pastatai vizijose būdavo po miestą mėtomi gana padrikai, neretai menkai tegalvojant apie kontekstą. Savotiškas tuometinės situacijos rodmuo buvo tas, kad, įsismarkavus nemenkai diskusijai dėl aukštybinio biurų pastato, arčiausiai priartėjusio prie įgyvendinimo etapo, argumentus, grindžiamus ne investicijų poreikiu ar naudingojo ploto trūkumu, bet „miesto modernėjimu“, mėtė ne tik miesto gyventojai, bet ir aukštas pareigas užimantys miesto politikai. Simuliuoto ekonominio veržlumo simbolikos poreikis buvo iškeliamas virš kokybiškos architektūros, miesto istorinių orientyrų dominavimo ar poreikio turėti sistemingą tokių pastatų išdėstymo strategiją. Ji buvo parengta tik po kelerių metų ir yra gerokai konservatyvesnė negu Vilniaus ar Klaipėdos miestų: aukštybinius pastatus išdėstyti žemutinėje miesto terasoje numatyta tik nedidelėje zonoje ties Žemaisiais Šančiais.

Įdomiausia situacija susiklostė Klaipėdoje: per pastarąjį dvidešimtmetį čia atsiradę aukštybiniai pastatai yra daugiausia gyvenamosios paskirties ir gana dispersiškai išdėstyti miesto perimetru. Dalis jų buvo pradėti statyti ir užbaigti dar iki parengiant Klaipėdos aukštybinių pastatų išdėstymo planą ir be vienijančios koncepcijos: kaip ir Vilniaus miesto atveju, keletas pastatų atsirado miesto centre sovietmečiu dirbtinai suformuotoje jau esamų kontekstualiai aukštų pastatų (dabartinio Muzikinio teatro ir „Klaipėdos“ viešbučio) kaimynystėje. Vis dėlto skirtingai nei Vilniuje, Klaipėdos miesto panorama buvo sudarkyta pokariu, iš jos eliminuojant senąsias europietiškam miestui būdingas bažnyčių vertikales. Taigi naujųjų aukštybinių pastatų statyba istoriniame miesto centre šalia sovietinio laikotarpio vertikalių gali būti vertinama dviprasmiškai: tiek ir kaip jas iš dalies neutralizuojantis, tiek ir kaip sovietinių pakaitinių vertikalių tendenciją papildantis veiksnys. Pavienių aukštybinių pastatų išdėstymas per visą miesto ilgį ir pagrindinės architektūrinės kalvos nebuvimas šiek tiek atliepia ir prieškarinę miesto panoramą, kai bažnyčių bokštai būdavo išmėtyti per visą Klaipėdą. Vis dėlto tai savotiškai įkalina mintį atstatyti kai kurias buvusių senojo miesto dominančių: naujieji pastatai buvo projektuojami neatsižvelgiant į jų teorinio egzistavimo galimybę. Simbolinėje plotmėje dangoraižis Lietuvos uostamiestyje yra ne tik minėtas progreso simbolis, bet ir beveik nebeegzistavusių vertikalių poreikio išdava.

Apibendrinant pažymėtina, kad dangoraižių statybos skubotumas pirmojo XXI a. dešimtmečio 1-ojoje pusėje pasireiškė tuo, kad visuose trijuose pagrindiniuose Lietuvos didmiesčiuose aukštybinių pastatų išdėstymo planai buvo pradėti rengti tik jau ėmusis pirmųjų pastatų statybų (Vilniuje, Klaipėdoje) arba po ne vienerių metų diskusijų apie jas (Kaune). Sostinėje ir uostamiestyje tai lėmė, jog architektūrinės kalvos ar jų užuomazgos pradėjo formuotis inertiškai, sovietmečio sąlygomis numatytose aukštybiniams pastatams skirtose arba atsitiktinėse vietose, o, neatsižvelgiant į ekonominius sumetimus, tam tikrais atvejais apeliavimas į pastatų naujumą bei dangoraižio simbolizmą buvo vienomis iš pagrindinių chaotiškos raidos pradžios priežasčių. Pabaigoje verta paminėti, kad dabartinis konsensusas apie ankstyvąją postkolonialistinę architektūrą teigia, jog vienas iš jos bruožų – skubėjimas kuo greičiau pripildyti miestą naujosios architektūros statiniais, siekiant padaryti įspūdį vien jos masteliu. Labai panašias neopostkolonialistines tendencijas buvo galima stebėti Rytų Europoje po geležinės uždangos griūties: Lietuva nebuvo išimtis, bet tik trumpam.

Paulius Tautvydas Laurynaitis