Kai forma neseka funkcijos

06 Biblioteka L. Garbačiausko nuotr.

Straipsnio autorė Dalia Čiupailaitė 

Ar esate keliavę naktį autobusu? Sakykime, iš Vilniaus į Varšuvą. Galbūt neatsilenkia kėdės atlošas? O jei ir atsilenkia, kojos vis viena tirpsta, galva svyra į šoną ir svajoji, kad ta atramėlė kojoms būtų bent kiek arčiau. O gal prispaudė priekyje sėdinčiojo atlenktas krėslas ir bandote išsitekti jūsų kūno formoms netinkamoje erdvėje? Galiausiai įsitaisote ir pavyksta trumpai numigti. Pasinaudojate kiekviena projektuotojų palikta detale, neskirta jūsų komfortui: priešais esančio krėsto ranktūriu, tarpeliu tarp sėdynių, greta esančiu langu ir tuo palei jį patogiai einančiu ploteliu, kur gali įterpti savo pėdą. Gal užveriate praėjimą ištiesdami jame savo kojas? Lygiai taip pat mes kartais prisitaikome pastatuose.

D. Čiupailaitės nuotr.

Kai kurie pastatai savo erdvėmis (jų tūriu, forma), jų struktūra (t. y. tarpusavio ryšiais, patekimu iš vienos patalpos į kitą ir buvimu greta) yra lankstesni arba universalesni nei kiti. Esama struktūrų, leidžiančių įsikurti mokyklai, vėliau pasikeisti į biblioteką ar į svečių namus. Kiti pastatai stipriai programuoja žmogaus veiklų jose ryšius: judėjimo ir buvimo (rest) galimybes, žmonių atskyrimo ir susidūrimo schemas, garso sklidimo kryptis, tarpusavio matomumą. Architektūriniam sumanymui gerai neatitikus organizacijos (sakykime, bibliotekos) veiklų struktūros, įsikurti patalpose jai bus kur kas sunkiau. Kartais užtenka vieno klaidingo sprendimo, kad pastatas subyrėtų kaip domino kaladėlių eilė. Tačiau kaip žmogus, naktį keliaujantis autobusu, pasinaudoja bet kokio atsikišimo suteikiama galimybe kuo patogiau įtaisyti savo pavargusį kūną, taip ir naudotojai randa savo kelius prisijaukinti besipriešinantį pastatą. Kad pastatas jiems taptų jaukus ir savas, palieka savo veiklos pėdsakus: tai gali būti kambarinės gėlės ir paveikslai, gal pakeista sienų spalva ar pieštukų dėtuvė ant darbo stalo. Tačiau kai pastatas neatitinka naudotojų poreikių, jie pasipriešina ir radikaliai jį keičia.

Pagėgių bibliotekos pastatas – tai naktinės kelionės autobusu, kurios metu tenka išradingai susikurti sau priimtiną erdvę, pavyzdys. Bet pirmiausia pažvelkime į šį pastatą iš šalies.

Biblioteka Pagėgiuose įkurdinta miestelio pakraštyje stovinčiame pastate, kuriame, be jos, įsikūręs Kultūros centras ir Metrikacijos biuras. Už pastato nusitęsia laukai, bet tuo pat metu jis matomas nuo pagrindinės miestą kertančios Vilniaus gatvės. Pagėgiuose nuo šios gatvės daug kas matoma, nes tai nedidelis miestelis, kuriame gyvena apie 2000 gyventojų. Tris institucijas talpinančiam pastatui būdinga modernistinė architektūros raiška: ilgos pirmo aukšto galerijos dengtos stiklo vitrinomis, šviesiai ir tamsiai pilka fasado spalvos, aklinas antro aukšto tūrį sudarantis kubas. Pailgi antro aukšto langai susilieja su tamsiai pilka namo spalva, taip išlaikydami sunkaus kubo, pakelto virš trapios stiklo galerijos, įvaizdį. Atvykėliui gali pasirodyti, kad toks statinys Mažosios Lietuvos raudonų plytų miestelyje likęs iš praėjusio amžiaus, kai moderniosios architektūros idėjos buvo būdinga laiko kalba. Tačiau šis pastatas, suprojektuotas studijos „A2SM architects“, atvėrė duris 2012 m. Nors tai rekonstrukcija, tačiau reikšminga – vienas pastatas iš sujungtų į šį statinį grupės, , buvo nugriautas, o jo atminimui bibliotekos interjere kaip istorinė detalė paliktas raudonų plytų fragmentas. Kita dalis – visiškai nauja. Savo architektūrine kalba pastatas atitrūksta nuo urbanistinio konteksto, tačiau nepasiūlo ir naujovių. Struktūriniai ir estetiniai sprendimai: stiklo galerijos, ant kolonų besilaikantys plokšti stogai, aklini tūriai, koloritas – atkeliauja iš moderniosios architektūros ištakų ir įsitvirtina savo geriausiais pavyzdžiais praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje Vakarų architektūroje. Visgi iš gatvės pusės galima įžvelgti pastangas pastatu tęsti gatvės perimetrą, sieti pastatą su gatve, jo aukštingumu, langų ir kolonų vertikalėmis, kurios dera su gretimų namų langų linijomis.

Viename iš pastato fligelių du aukštus užimanti biblioteka pasiekiama iš didžiulio holo, į kurį galima patekti pro pagrindinį įėjimą iš Kultūros centro pusės arba iš vidinio kiemelio, iš Metrikacijos centro pusės. Į biblioteką tiesiai patenkama pro atsarginį įėjimą. Šeštadienį į biblioteką pateksite tik pro jį. Iš to, kaip biblioteka lokalizuota pastate, galime matyti, kad ji čia nenumatyta kaip pagrindinis apsilankymo tikslas. Biblioteka yra tarsi nuošalėje. Pastato centrą sudaro didžiulis holas su aukštu baru. Didžiulė vientisa erdvė lieka tuščia, nes nė viena institucija jos neužpildo ir negali perimti.

Patekimas į biblioteką nėra aiškiai matomas. Stiklo vitrinų fasadas palei metrikacijos biurą nusitęsia į pastato vidų, sudarydamas ribą tarp holo ir pastato sparno, kuriame įsikūrusi biblioteka. Šioje vitrinų eilėje rasime duris į biblioteką. Durys ir įėjimai turi didelę simbolinę reikšmę. Gastonas Bachelard’as, knygos „Erdvės poetika“ autorius, rašė, jog durys – tai žmogiškosios sielos paslaptis, laukianti, kol bus atverta. Įėjimas gali būti pakylėjantis, kviečiantis, pagarbus, atviras ar baugus. Tai slenkstinė – tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme – patirtis. Čia jis paslėptas, suniveliuotas su pastatą juosiančia stiklo pertvara. Nors stiklinis, už jo neatsiveria erdvė, žvilgsnis atsiremia į sieną. Į biblioteką pateksime vis vien, bet patyrimas sumenksta. Biblioteka lieka paslėpta. Įėjus kelią užveria dar vienos stiklinės, bet neperregimos durys, kairėje matoma siaura drabužinė. Prie įėjimo bibliotekos struktūroje lankytojo niekas nepasitinka. Tad reikia sukti koridoriumi ieškoti bibliotekos arba žengti į skaityklą.. Skaitykla, į kurią įžengtume visų pirma, yra Tylioji skaitykla. Tiek jos paskirtis, tiek architektūrinis uždarumas sufleruoja, kad ji neturėtų tapti tranzitine zona. Paprastai bibliotekų erdvė formuojama taip, kad užsukęs keliautum nuo populiariausių šaltinių ir dažniausiai naudojamų išteklių prie specifinių, sulaukiančių mažesnio lankytojų skaičiaus, tačiau šioje, atvirkščiai, pirmiausia turėtume sutrikdyti skaityklos, kurioje rasime informacinę literatūrą, tylą ir tik per ją keliausime prie grožinės literatūros ar periodikos. Nors pačios architektūros siūlomas pasakojimas neskaidrus, bibliotekos darbuotojos jį apipina savo kuriama istorija, pasakojimu, kaip reikia įeiti į biblioteką ir ją patirti. Durims į Tyliąją skaityklą suteikiama simbolinė bibliotekos pradžia. Jos išrašytos Mažosios Lietuvos etnografijai būdinga ornamentika ir šio krašto rašytojų gražiausiais žodžiais apie Mažąją Lietuvą. Perėjus šią patalpą keliaujama į koridorių ir į pagrindinę skaityklą.

Sudrumstęs skaitytojų ramybę ar pasukęs kairėn keliauji koridoriuku, ieškodamas, kur pateksi. Atsiveria gana tamsus siauras koridorius. Pagal architektų sumanymą toks jis neturėjo būti. Biblioteka sumanyta kaip pralaidi erdvė – lankytojų aptarnavimo skyrius atviromis arkomis sujungtas su koridoriumi, taip formuojant vieną patalpą. Joje būtų turėjusi įsikurti bendra Vaikų ir suaugusiųjų skaitykla. Kitoje pusėje nuo skaityklos esančios erdvės, atitvertos nuo koridoriaus stiklo pertvaromis, turėtų būti Tylioji skaitykla ir suaugusiųjų kompiuterių klasė. Už neišvaizdžių durelių skaityklos gale turėjo slėptis Kraštotyros skaitykla, o šiuo metu įsikurtas sandėliukas.
Kodėl vartoju tariamąją nuosaką?
Viena reikšminga klaida (ir sąrašas smulkesnių) paskatino visos architektų suformuotos programos byrėjimą. Kaip virstančių domino kaladėlių eilė bibliotekos veiklos buvo keliamos iš joms numatytų patalpų į kitas. Šiame procese subyrėjo ir kiti architektūriniai sumanymai. Tačiau domino kaladėlės negriūna šiaip sau, visuomet yra kažkoks šią grandininę reakciją pradedantis veiksnys. Viena lemiamų klaidų – Vaikų ir suaugusiųjų skaityklos bei jiems skirtų knygų fondų įkurdinimas vienoje erdvėje. Sprendimas jas atskirti tapo impulsu organizacijai keisti ir kitų patalpų paskirtį, atitinkamai transformuojant ir architektūrinius sprendimus. Pagrindinė šios bibliotekos erdvė – Lankytojų aptarnavimo skyrius – turėjo būti skirta visiems bibliotekos lankytojams. Tai iš esmės nėra bloga mintis, bendra visų lankytojų skaitykla iš tiesų galėtų veikti. Mažos bibliotekos gali kurti jaukias, sumanias ir integruojančias erdves. Pavyzdys – 2017– 2018 m. JAV įgyvendinama programa „Small libraries creating smart spaces“. Pagal šią programą mažų bibliotekų patapos reorganizuojamos taip, kad taptų tiek asmeninio tobulinimosi, tiek susitikimų vieta visų kartų lankytojams ir skirtingoms jų veikloms. Tačiau kuriant bendrą skaityklą vaikams ir suaugusiesiems neužtenka tik paskirti patalpą, reikia apgalvoti jos dizainą, padėsiantį lankytojams derinti jų besikertančius poreikius, elgesį, veiklas. Svetainės archmap.lt pateikiamame originaliame bibliotekos pirmo aukšto plane atsiskleidžia preliminarus skaityklos išdėstymas. Kaip lankytojų praktika siūlomos erdvės tik individualiam darbui. Lankytojų staliukai vienas paskui kitą išdėstyti palei langus. Visą skaityklos plotą užima knygų lentynos. Ties arkomis išdėstyti staliukai galbūt nurodo darbuotojų vietas. Pagal tokį planą jie sėdėtų nugara į ateinančius lankytojus. O gal vietų bibliotekininkėms čia visai nenumatyta? Nematyti ir jokių bendravimo, susitikimų, darbo grupėje ar tiesiog poilsio su knyga ar laikraščiu erdvių. Pasižiūrėjus į minėtą planą sunku būtų rasti vietų vaikams. Galbūt čia turėtų būti tik jiems skirtų knygų? Nors, pasak bibliotekos darbuotojų, vaikiškas fondas neturėtų būti kartu su suaugusiųjų, skiriasi jo išdėstymo logika. O kur vaikai žais, skaitys, kur jiems bus skaitomos pasakos ir vyks užsėmimai? Šiame plane nerasite ir jokios vietos patogiai įsitaisyti, pabendrauti, pasimokyti, padirbėti ar pasidomėti drauge.

Tad kai biblioteka įsikėlė į patalpas, darbuotojos pakeitė patalpų paskirtis. Iš bendros skaityklos (Lankytojų aptarnavimo skyriaus) iškėlė vaikus į suaugusiųjų kompiuterių klasei numatytą patalpą, bendrojoje patalpoje palikdamos suaugusiųjų aptarnavimo skyrių ir kompiuterizuotas darbo vietas. Architektų suprojektuota laidi šios erdvės struktūra buvo pakeista. Skaityklos patalpa plačiomis atviromis arkomis sujungta su koridoriumi tik punktyriškai ir simboliškai žymėjo ribą tarp pagrindinės judėjimo ir buvimo erdvių. Panašiai projekte susiejamos tylos (į kurią nurodo vieniši lankytojų staliukai) ir garso zonos. Erdvės, per kurias vyksta naudotojų judėjimas, būna pačios triukšmingiausios. Taip sumaišytos ramybės ir judėjimo paskirtys reikalauja lankytojus arba būti nuolatiniame triukšme, arba labai kontroliuoti savo elgesį – žingsnius, balsus, o gal iš viso nesikalbėti, net koridoriuje. Reaguodamos į šią situaciją darbuotojos sukūrė uždaresnę erdvę, atskirdamos skaityklą nuo koridoriaus vertikaliomis žaliuzėmis. Taip atsirado gana didelė izoliuota erdvė, kurioje darbuotojos toliau ėmėsi zonavimo. Čia buvo įkurdinta skaitykla, lankytojų aptarnavimo punktas, grožinė literatūra, periodika. Aukšta lentyna, kurioje eksponuojamos naujos knygos ir siūloma periodika, atskyrė kompiuterių erdvę iš vienos pusės ir sukūrė intymesnę erdvę pasisėdėti iš kitos. Šioje kamerinėje vietoje bibliotekos šeimininkės įkurdino sofą su foteliais, žurnalinį staliuką laikraščių skaitytojams, neaplenkdamos ir tų, kurie tiesiog nori patogiau įsitaisyti ir pabendrauti. Centrinę patalpos dalį užima atviri fondai, o lankytojams skirti stalai nuo stiklo pertvarų perkelti greta uždengtų arkų, nes prie stiklo virtinų priklausomai nuo metų laiko yra arba per karšta, arba per šalta. Skaitykloje sutiksite dvi viena prieš kitą abipus įėjimo kaip Scilė ir Charibdė sėdinčias darbuotojas. Toks efektyvumo stokojantis darbuotojų lokalizavimas skatina manyti, kad projektuojant neapmąstytas jų apgyvendinimas erdvėje.

Taip performavusios patalpą darbuotojos įgijo ir erdvę renginiams. Čia jie vyksta patraukus kėdes ir stalus. Erdvėje eksponuojamos ir parodos. Nors eksponavimo erdvių nenumatyta – galerijos ar ją atitinkančios sienos biblioteka neturi, darbuotojos išsisuka kūrybiškai: pakabinus skaityklą ir koridorių dalijančias žaliuzes, improvizuota galerija dabar gali virsti abi patalpos.

Stebėkime domino kaladėles toliau. Tylioji skaitykla. Įžengus į ją nustebina architektūrinės idėjos ir naudojimo neatitiktis. Sieną keičianti stiklo vitrina uždengta žaliuzėmis, ties ja stovi knygų lentynos. Toks radikalus formos ir turinio prieštaravimas, kur jie vienas kitam ne tik nepadeda, bet priešingai – trukdo, kelia klausimą: kaip sumanyta priimti tokį sprendimą? Pagėgių bibliotekoje iš dalies prie paskirčių griūties prisidėjo mintis apgaubti biblioteką stiklo vitrinomis. Tai itin populiarus, naujų bibliotekų architektūroje atsikartojantis sprendimas, kurio sėkmė labai varijuoja. Šioje bibliotekoje jis ne itin sėkmingas, o organizacijos sprendimai jį valdyti reikšmingai ardo pradinį architektų sumanymą. Kaip atskleidė bibliotekos darbuotojos, skaityklos centre stovintis apskritas kėdžių apsuptas stalas ir vietos knygoms stoka buvo formos ir turinio konflikto priežastis. Rengiant bibliotekos projektą, bibliotekininkės pageidavo susitikimų erdvės. Taip ją ir įsivaizdavo – su apskritu stalu, aplink kurį galėtų susėsti susitikimo dalyviai (ne tik įsivaizdavo, bet ir pateikė pavyzdžių architektams). Tačiau, kaip atskleidžia pradinė plano idėja – čia suplanuota įrengti skaityklą, klasės principu išdėstytus stalus su kėdėmis. Literatūrai vietos nenumatyta, nes didžiąją dalį patalpos „sienų“ sudaro stiklas. Literatūra turėjo būti atskirai – patalpoje su arkomis. Knygoms skirta tik pora siaurų plotų prie sienos. Darbuotojos apgailestavo, kad knygoms palikt tiek mažai vietos. Tad bibliotekos darbuotojos perkūrė erdvę, kaip nuo pradžių norėjo – tinkamą susitikimams: centre įkurdino apskritą pasitarimų stalą, ties vitrinomis (langais) pastatė knygų lentynas. Tokiu būdu sukurta nuo aplinkos izoliuojanti siena. Langus teko uždengti vertikaliomis žaliuzėmis, kad nebluktų knygos. Iš tiesų principas, kai vienoje patalpoje laikomos knygos, o kitoje patalpoje įrengiama skaitykla, buvo būdingas XIX a. viešosioms bibliotekoms, tačiau ilgainiui šis bibliotekos modelis keitėsi į tokį, kuriame lankytojai, knygos, darbuotojai, įvairios bibliotekos paslaugos būtų bendrose patalpose. Ir, kaip atskleidžia šio straipsnio autorės stebėjimai, atliekami bibliotekose, lankytojai naudojasi bibliotekos ištekliais (kitais negu bevielis internetas) ten, kur šie ištekliai patalpinti. Jei reikiamos knygos bus vienoje patalpoje ir ten bus vienas kitas stalas, ten daugelis lankytojų ir taisysis prisėsti, užuot ėję ieškoti kitos patalpos, kurioje yra tik stalai (žinoma, yra išimčių).

Tyliojoje skaitykloje vyksta mokymai, kameriniai renginiai ir susitikimai. Tačiau, iškrausčius vaikus iš bendrosios į gretimą skaityklą, atskirtą tik stiklo pertvara (joje buvo suplanuota suaugusiųjų kompiuterių klasė), kyla kolokacijos ir garso slopinimo problema: per skaityklą ir vaikų erdvę, skiriančią stiklo pertvarą, sklinda garsas. Nors pertvara kyla iki lubų, jas dengiantis tinklelis leidžia sklisti garsui, ir tampa tik menama riba. Užtat vaikų skaitykla gavo nors ir nedideles, bet šviesias erdves palei stiklo vitrinas, atsiveriančias į kiemelį. Deja, be tiesioginio ryšio su juo. Vaikams trūksta erdvės, o jaunimui erdvės apskritai beveik nelieka, nors bibliotekininkės kiek įmanoma jaukiai įkūrė šias erdves, pritaikydamos jas vaikams.

Autobusas jau įpusėjo kelią, taisykimės patogiau (ar svarstote, kur čia pasikabinus švarką, kad nesusilamdytų?). Pastatą, ypač viešosios paskirties, galime suvokti kaip teatrą: yra scena, kur vyksta lankytojų pasirodymai, ir užkulisiai, kurių lankytojai nemato, bet jie reikalingi gerai pasirengti veiksmui scenoje. Bibliotekoje – tai pačios įvairiausios erdvės: sandėliukai ir patalpos darbuotojų daiktams, virtuvėlė ir vieta atsarginėms knygoms. Šių erdvių trūkumas taip pat veda prie patalpų paskirties keitimo. Kadangi nebuvo numatyta sandėliuko, Kraštotyros skaityklos patalpos juo ir virto. O pati skaitykla buvo iškelta į antrą aukštą. Šioje veikiau saugykloje nei skaitykloje yra ir stalas su kompiuteriu trokštančiam vienatvės, paženklintas legendinės istorijos – prie jo vietinė rašytoja parašė savo knygas, bibliotekoje išmokusi dirbti kompiuteriu ir radusi vietą darbui.

Antrame aukšte rasite administracijos patalpas, taip pat vietoje direktorei numatyto kabineto įrengtą improvizuotą ekspozicinę erdvę. Kraštovaizdžio skaitykloje ir ekspozicijos erdvėje didžiuliai langai užtraukti žaliuzėmis, nes patalpos prikaista ir knygos blunka. Šios patalpos knygoms nebuvo skirtos, tačiau buvo pritaikytos bibliotekos veikloms. Dar vienas pakeitimas – direktorės kabineto perkėlimas iš originaliai šiam tikslui skirtų patalpų į skirtas darbuotojoms. Pagal architektų pasiūlymą direktorės kabinetas turėjo atsiverti į lankytojų erdvę, būti nuo jos atskirtas ar su ja susietas stiklo pertvara. Tokia idėja gali pasirodyti labai demokratiška – direktorė visada matoma, visada prieinama. Tačiau pasiūlymas tapti žuvyte akvariume retai kam priimtinas. Ne išimtis ir ši biblioteka. Ne tik noras šiek tiek privatumo kasdieniuose darbuose, bet ir itin prikaistanti erdvė paskatino direktorės kabinetą perkelti į pavaduotojos, o pavaduotoją su kita darbuotoja taip pat perkelti į mažesnę erdvę. Antrame aukšte darbuotojos įkūrė ir bibliotekos paslaptį – magiškos atmosferos Suopio svetainę, kurioje vaikams skaitomos pasakos.
Greta originaliai direktorės kabinetui skirtos patalpos atsiveria gana platus balkonas, į kurį patenkama iš Bendrosios skaityklos. Bibliotekininkės jame pastatė sofą ir padėjo poezijos knygų ieškodamos būdų, kaip suteikti šiai erdvei paskirtį, leisti skaitytojams ja naudotis. Tačiau balkono paskirtis išlieka neaiški – vyresni žmonės į jį nelipa, nes sudėtinga užlipti sraigtiniais laiptais, o ir aiškaus poreikio nėra, o vaikus bijoma leisti, jog šie per balkoną neiškristų. Tad erdvės potencialas lieka neišnaudotas.

Visi šie perkėlimai susiję su keletu veiksnių. Bibliotekos darbuotojos patyrė įvairių sunkumų. Vienas esminių – patalpų struktūros neatitiktis bibliotekos veikloms tiek dėl erdvės konfigūracijos (erdvių tarpusavio santykio), tiek dėl pastato medžiagiškumo. Pastatas kaip fizinė struktūra yra sudarytas iš statybinių medžiagų: plytų, stiklo, betono ar plastiko bei inžinerinių sistemų, ir veikia pačiu savo materialumu. Dėl stiklo pertvarų, praleidžiančių garsą, apšvietimo sąlygų sudėtinga keisti patalpų paskirtis, reikia labiau apgalvoti, kaip greta sudėti tai, kas jas užpildys. Erdvių konfigūracija ir pastato medžiagiškumas sukuria prielaidas, diktuojančias, kaip reikėtų pastate įsikurti ir veikti. Kartu projektui stinga išbaigtumo, nepasiūlomi vidaus dizaino sprendimai, kurie šias erdves sujungtų su bibliotekos veikla ir tuo, kas turi įsikurti patalpose. Tai daiktai, kurie užima vietos ir reikalauja specialių sąlygų, visų pirma lentynos ir knygos jose. Tai žmonės, kurių veikla reikalauja specifinių sąlygų, ir kurie savo veikla veikia kitus. Reikia rasti vietos vaikams ir leisti jiems bendrauti, žaisti – tai sukuria garsą. Taip pat reikia rasti tylios vietos reikalaujantiems susikaupimo. Leisti tarpusavyje bendrauti jaunimui, suaugusiesiems, pagyvenusiems – visiems.
Kitas bibliotekos patirtas sunkumas – tai svyruojantis pastato ir organizacijos veiklos finansavimas. Biblioteka turėjo įsikelti į neišbaigtas patalpas – be baldų ir net be interjero projekto. Architektai pateikė preliminarius patalpų įrengimo planus (juos jau aptariau), bet bibliotekos patalpos buvo gautos be baldų, o ir šie planai neatitiko bibliotekos vizijų ar apskritai šiuolaikinės bibliotekos koncepcijos. Taip atsitiko ne vienoje atnaujintoje bibliotekoje (kartais projektas nenumatė architektų įsitraukimo į pačios bibliotekos įrengimą, kartais tokį darbą sustabdė neišspręsti konfliktai tarp architektų ir bibliotekininkių), tačiau priklausomai nuo finansinių ir žmogiškųjų išteklių bibliotekos įsirengė savo pastatus pačios . Puikūs to pavyzdžiai – Zarasų, Druskininkų ar Birštono bibliotekos. Tačiau Pagėgių bibliotekoje tai padaryti buvo sunkiau – maža biblioteka, šešios darbuotojos, neskirta lėšų interjerui. Interjeras kuriamas po truputį, žingsnis po žingsnio įrengiant pastatą, priimant lankytojų dovanas. Čia kyla ir disonanso tarp architektų estetinių sprendimų ir bibliotekos šeimininkių pastangų joje įsikurti pojūtis. Bibliotekos interjere dominuoja balta spalva, aštrūs kampai. Balta erdvė – dažnas sprendimas viešosios paskirties pastatuose. Ji dera su modernistine pastato kalba. Bet žemos pakabinamos lubos, aštrūs arkų iškirtimai, balta sienų spalva tampa atšiauria aplinka, kurią organizacijos darbuotojos siekia sušildyti, apgyvendinti: statomos spalvotos sofos, įkurtas „senovinis kampelis“, gausu lankytojų dovanotų gėlių ir paveikslų. Tačiau šios pastangos ir architektų pastangos vizualiai estetiškai susikerta. Bibliotekininkių siekis įsikurti jaukiai ir suteikti pastatui tapatumo požymių disonuoja su architektūros siūlomomis prielaidomis. Tai kelia reikšmingų klausimų projektavimo praktikos atžvilgiu: ar ir kiek verta atsižvelgti, kas ir kaip įsikurs kuriamose patalpose? Neatsižvelgus forma ir turinys atitrūksta ir ima vienas kitam trukdyti.

Išeikime apsižvalgyti į lauką. Pastatą supa trys skirtingo charakterio viešosios erdvės. Iš Metrikacijos biuro pusės suformuotas nedidelis trikampis vidinis kiemelis su suoliukais ir gėlėmis, iš vienos pusės kampu gaubiamas šio tris institucijas talpinančio pastato, iš kitos – prie pastato derinamos tvoros (jos paskirtis gana neaiški) ir už jos stovinčių daugiabučių. Į jį išeina Vaikų skaityklos langai. Intymus kiemelio mastelis galėtų papildyti bibliotekos veiklas – tapti jaukia lauko skaitykla. Galbūt kiemelis atgyja vestuvių metu, nes ryšys su Metrikacijos biuru yra artimiausias, o ryšys su Vaikų skaitykla tik vizualus. Norėdami iš skaityklos nueiti į kiemelį, vaikai turėtų pereiti visą biblioteką ir ilgą holą arba apeiti aplink pastatą, išėję pro atsargines duris. Tad ryšys su biblioteka tėra formalus. Miesto audinyje šis kiemelis – kaip mažas slūgsantis baseinėlis, nesusietas upeliais su kitais vandens šaltiniais. Jokie toliau vedantys keliai per jį neina. Reikėtų ateiti čia pasėdėti specialiai, bet tokiam tikslui čia pritrūks į ką žiūrėti ar ką jame veikti. Jeigu būtų nuoseklus ryšys su biblioteka, atsivertų galimybė vasaros skaityklai, renginiams. Antroji viešoji erdvė – priešais pagrindinį įėjimą stogą laikančios kolonos – sukuria nuo lietaus apsaugančią erdvę, kurioje vyksta renginiai, kaip ir trečiojoje, už pastato atsiveriančioje į laukus, kur pasibaigia miestas.

Taigi, kokį bibliotekos modelį siūlo ši erdvė? Gana labirintišką. Nėra labai atvira ar lanksti, erdvės nėra taip formuojamos ir paskirstytos, kad atsivertų lankytojui ir jį vestų, kad būtų ir bendravimo, ir tyli darbo erdvė. Bibliotekos darbuotojos deda pastangas paversti biblioteką iš knygų rinkinio į žmonių susirinkimo erdvę (iš „collection“ į „connection“), „bendruomenės svetainę“ ar šiltą, sutelkiančią erdvę. Tačiau erdvė išlieka šalta, kieta, kampuota. Kodėl taip atsitiko? Architektai, projektuodami biblioteką, įgyvendino kūrybines dirbtuves su bibliotekos darbuotojomis, darbuotojos surinko medžiagą ir analogus pateikė architektams. Kodėl gi biblioteka neatitinka lūkesčių? Turbūt todėl, kad institucija kuriama tik kaip pastatas. Tačiau pastatas veikia santykyje su žmonių veiklos sritimi, tai sričiai būdingomis veiklomis ir kultūra. Jis veikia kaip erdvių tarpusavio ryšio sistema, kaip materialus darinys, teikiantis sąlygas gyventi jame per šviesos, šilumos ir šalčio potyrį, akustines savybes, matomumą, perregimumą. Kai lankytojai, jų veiklos ir tarpusavio santykių, taip pat santykių su literatūros fondais organizavimas, rengiant projektą, tėra pažymimas abstrakčiai išdėliojant klasės pavidalu stalų piešinėlius, ir siūlant, jog maždaug čia įsikurs lankytojai, užuot pradėjus projektuoti nuo lankytojų, jų buvimo ir judėjimo, tarpusavio sąveikos patirties, laikant tai, „ne to mastelio“ (t.y. per smulkaus mastelio) sprendimais, tada kyla problemų. Reikia ieškoti, kaip įsikurti. Ne visos patalpos yra lengvai apgyvendinamos. Kai pastatas pakankamai didelis ir jame yra gerai izoliuotos patalpos arba priešingai – atviri planai – tai galima spręsti baldais, kuriant pertvaras arba paskirstant veiklas, lankytojus ir išteklius į skirtingas patalpas ar skirtingus aukštus. Kai patalpos yra mažos, o sprendimai komplikuoti, siūlantys tokią erdvės naudojimo programą: skaityklos erdvę arkomis sujungti su koridoriumi, kitas patalpas atskirti garso neizoliuojančiomis stiklo pertvaromis, stiklo vitrinomis paversti „sienas, tada veikimas pastate tampa tikru galvosūkiu – kaip sutalpinti fondus, skirtingus naudotojus ir skirtingas jų veiklas, paslaugas, darbuotojus? Pamenate žaidimą 15, kai dėžutėje reikia stumdyti kaladėles, kad skaičiai susirikiuotų iš eilės? Tai yra tai.

Kuriant naują biblioteką reikia integruotai kurti būtent naują biblioteką, ne vien paskirti patalpas. Kad taip neatsitiktų, svarbu išmanyti organizacijos, institucijos, socialinio gyvenimo srities, kuriai pastatas skiriamas, veikimo principus. Architektai nėra ir negali būti visų sričių ekspertai, tad prielaida sukurti pastatą palankų jo programai ir suprasti institucijos veikimo principus – įsiklausyti į būsimus pastato šeimininkus ir glaudžiai bendradarbiauti. Kaip rašė Giancarlo de Carlo, „architektūra per daug reikšminga, kad paliktumėme ją vien architektams“.

PS. Apie nuotraukas. Architektūros nuotraukos žurnaluose ir portaluose dažnai būna tokios, kad atvykęs į vietą nepatikėsi, jog matai tą patį pastatą. Todėl šio straipsnio nuotraukose biblioteka fiksuota taip, kaip mato į pastatą atvykstantis ir jame veikiantis lankytojas. Nepanaikinta nieko, kas pastate yra, ir nesistengiama paslėpti pastatą supančios aplinkos.

PPS. „Give me a gun and I will make the building move“, – rašė Buno Latour ir Albina Yaneva. Pastatas yra ne stabilus, vientisas ir baigtas objektas, o nuolatinis kompleksinis projektas, kompleksinė, nuolat tampanti, laikui einant kintanti materialumo, vizijų, patirčių, pasakojimų visuma. Tad apie jį galima papasakoti skirtingų istorijų, o šiam pasakojimui galima pateikti alternatyvius. Šie pasakojimai niekada nesibaigia.