Kelių policijos pastato viražai

Kelių policijos pastato aksonometrija (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

Buvęs kelių policijos pastatas virto vaiduokliu tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Jo šmėkla dar ilgai blaškysis Lietuvos architektūros puslapiuose. Ne todėl, kad jo istorija išskirtinė ar kažkuo nauja. Greičiau, su ja pasiektas ciniškosios galios ir ydingos praktikos apogėjus. Norėtųsi tikėti, kad analogiškų istorijų pavyks išvengti ateityje ar jos susiklostys sėkmingiau.

Kelių policijos pastato likimo istoriją galima nagrinėti keliais aspektais. Galima klausti, kas lėmė, kad buvo atsidurta šioje aklavietėje. Antra, gilintis į architektūrinio konkurso – toks, koks buvo suorganizuotas pastato Giraitės gatvėje atveju – proceso ydingumą. Trečia, kelti klausimą, kas yra modernistinės architektūros paveldas, kuo jis vertingas ir kaip (apskritai ar verta) jį saugoti (apie šį aspektą netrukus rasite kitą autorės straipsnį www.archmuziejus.lt tinklalapyje). Ketvirta, paraštėse lieka ir galimai reikšmingas visuomenės įsitraukimas. Tačiau šiame straipsnyje labiau analizuojama šių dienų Lietuvos politinė-ekonominė situacija paveldo srityje ir konkretaus architektūrinio objekto likimas.

Kelių policijos pastato šiaurinis fasadas (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

Kas atvedė prie beatodairiško sovietmečio palikimo naikinimo?

Yra du kertiniai dalykai: neefektyvi paveldosaugos teisinė bazė (o ir visa sistema apskritai) bei sovietinio architektūros palikimo [1] nevertinimas (ar negebėjimas vertinti dėl jo specifikos, palyginti su ankstesnių epochų paveldu, nors daugelis linkę prisidengti laiko nuotolio trūkumu).

Kultūros paveldo komisija prie LR Seimo lapkričio mėnesį paskubomis suorganizavo konferenciją „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“ Eilinį kartą nagrinėjant skaudžią problematiką, nuskambėjo keletas vertingų pasiūlymų. Vienas jų – įtraukti plačiąją visuomenę, visų pirma viešinant informaciją apie svarbesnius paveldo ir architektūrinio palikimo objektus. Tam itin paranki virtuali erdvė – ideali terpė demokratiniams procesams klestėti. Antra, būtina įduoti savininkams nors paprasčiausias priemones patiems pasirūpinti paminklų statuso neturinčiais, bet vertais išlikti statiniais – išleisti rekomendacijas, kaip rūpintis savo vertę turinčiu nekilnojamuoju turtu, suprantama, palydint atitinkamais teisės aktais.

Prižiūrėti kultūros paveldo objektus dar labiau padėtų teisės aktuose įtvirtinti nuolaidų mechanizmai jo savininkams, nes visiems aišku, kad tik iš valstybės lėšų visų objektų apsaugoti nepavyks. Pasak A. Stancikienės, tam nereikia išradinėti dviračio – pakanka pasitelkti kitų šalių gerosios praktikos pavyzdžius. Tarkime, svetur taikomos mokesčių nuolaidos paveldo objekto savininkams įvairia forma: tiesiogiai padengiant dalį tokio statinio restauravimo išlaidų (ir Lietuvoje nedideliu mastu, bet su didelėmis išlygomis tai daroma) ar savininkams mokant mažesnį nekilnojamojo turto mokestį, įtraukiamos net kompensacijos už šildymą ir t. t., ir pan.

Veiksminga paveldo priežiūros sistema pagelbėtų viso Lietuvos paveldo priežiūrai ir naudojimui (gal net imant plačiau – visam architektūriniam palikimui). Kol kas strateginio ir sisteminio valstybės požiūrio labiausiai pasigesta toje kultūros palikimo dalyje, kuri netrukus švęs 50-metį, t. y. taps realiu pretendentu į kultūros paveldo statusą. Omenyje turimas XX a. antrosios pusės palikimas – modernistinė ir postmodernistinė sovietmečio epochos architektūra.

Visų pirma turime sutarti, kad jei kultūros paveldas nėra vien paveldosaugos specialistų reikalas, tai ir architektūros palikimas nėra tik architektūros profesionalų reikalas. Kalbant apie buvusį kelių policijos pastatą dažnai suskamba mintis, kad „tik architektai nežinia ko nori“. Architektai nieko nenori sau ar dėl savęs. Jie signalizuoja visuomenei apie kylančią realią grėsmę, kad bus sunaikintas unikalus, ateities kartoms išsaugotinas objektas. Ir ne jų kaltė (bent jau ne jų vienų kaltė), kad vėluojama mažų mažiausiai vienu žingsniu – anksčiau įvairių architektūros organizacijų pasiūlymuose ir minėtoje konferencijoje vis skambėjo mintis, kad reikia atlikti bent pradinius, daug laiko ir darbo reikalaujančius, bet privalomus žingsnius – inventorizuoti sovietmečio modernizmo architektūros palikimą. Paskui eitų surinktų duomenų analizė, objektų vertinimas ir atranka.

Kultūros paveldo komisija pabandė „nukirsti kampą“ ir neseniai kreipėsi į įvairias architektūros lauko organizacijas, prašydama pateikti… duomenis apie jų teritorijose esančius minėto laikotarpio objektus. Gautus pastatų sąrašus paviešino kaip orientacinį sovietmečio architektūros objektų sąvadą. Deja, nėra jis nei išsamus, nei baigtinis, nei apimantis vertingiausius kultūros palikimo pavyzdžius.
Kas būtų sisteminis požiūris? Matyti visą paveikslą, žinoti, kas vertinga, kodėl vertinga ir pagal aiškius kriterijus vertinti kultūros palikimo objektus. Tada žinotumėte, ką, kaip ir dėl ko saugome. Žinotume visi, pradedant paveldosaugos tarnautojais, visuomene, baigiant politikais ir verslo atstovais – tais, kurie lemia sprendimus.

Kelių policijos pastato antro a. planas (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

Naujas „architektūrinio konkurso“ receptas

Kad Lietuvoje būtent verslininkai ir politikai formuoja mūsų kultūros paveldo veidą ir būklę, įsitikinome pastačius naujus Valdovų rūmus. Šios akcijos tikrai nepalaimino nei UNESCO, nei ICOMOS, nei iš svetur atvykę paveldo ekspertai – jie mandagiai įvardijo šį objektą tikruoju vardu – politinis užsakymas.

Kelių policijos pastato atveju tai – jau verslo užsakymas. Valstybinės, savivaldos institucijos, kaip ir kitos susijusios bei procese dalyvaujančios organizacijos jį tik įgyvendino, buvo paslaugūs įrankiai. Procesas, lėmęs kelių policijos pastato (ne)lemtį, nuo pradžių pradžios buvo ydingas. Bet ne naujas. Precedentu galima įvardyti kad ir pavasarį vykusį K18 konkursą, nors šaknys leidžiasi kur kas giliau: daugiau nei dešimtmečiu anksčiau pagal panašų scenarijų buvo statomas ir dabartinis „Barclay“ būstinės pastatas Upės gatvėje. O prieš jį vyko buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijos konversijos „konkursas“, padėjęs „Vilniaus prekybos grupei“ Vingio parko pašonėje įteisinti ir aukštybinių statinių bei intensyvaus užstatymo kvartalą. Visi šie atvejai suformavo ydingą architektūrinių konkursų praktiką. Ydingą, nes architektūrinis konkursas tapo priemone, padedančia apeiti, pažeisti, adaptuoti situaciją pagal savo poreikius, tokiu formatu neretai pasinaudota bandant išvengti miestų bendruosiuose planuose nustatytų reglamentų apribojimų – įsisprausti ten, kur netelpama, apeiti visuomenės nuomonę ir pan.

Taip buvusio Kelių policijos pastato atveju „architektūrinis konkursas“ virto lemtinga korta didžiųjų lošėjų rankose. O gal magų? Nes tik magai geba apkvailinti auditoriją ir architektūrinį konkursą paversti priemone architektūrinio objekto vertingosioms savybėms nustatyti ar norimam produktui gauti – ne tik padedant „tinkamai“ suformuotai vertinimo komisijai, bet ir pasiliekant galimybę „pirkti“ bet kurį prizinę vietą laimėjusį projektą. Kaip architektūrinis konkursas gali nustatyti vertingąsias objekto savybes? Paprastai jas nustato specialistai, ir tai tampa vienais iš konkursinių darbų vertinimo kriterijų.

Tiesa, LIDL atstovų ir jų rėmėjų populiarinta mintis, kad šis konkursas padės nustatyti kelių policijos pastato vertingąsias savybes, tebuvo tuščia deklaracija visuomenei nuraminti. Paties konkurso sąlygose pabrėžiama: „Konkurso dalyviams leidžiama vadovautis prielaida, kad pastatas gali, bet neprivalo būti išsaugotas, tačiau konkurso dalyvius kviečiame pateikti pasiūlymus dėl postmodernizmo architektūrinės srovės Pastato elementų integravimo ar atkartojimo Biurų parko architektūroje“ [2]. Tai, kad pastatas pasmerktas griovimui, paaiškėja perskaičius tikslus (Tikslą ir Konkurso tikslą): svarbiausia – „maksimalų ir geriausiai atspindintį Užsakovo poreikius teritorijos plėtojimo variantą“ [3].

Architektūrinis konkursas nėra kūrybinės dirbtuvės, kurių metu išbandomi įvairūs scenarijai ir randamas optimalus sprendimas. Konkursas – geriausios architektūrinės idėjos atranka jį skelbiant, taisyklės, vertinimo kriterijai ir pan. turi būti aiškūs, sąlygose ne įvardijant politikos–verslo užsakymą, bet atsižvelgiant į visą kontekstą, taip pat ir sociokultūrinį. Vertinimo komisija ir ekspertai turi būti tikrai kompetentingi, skaidriai išrinkti ir nekeliantys abejonių dėl turimos kompetencijos išrinkti geriausią architektūrinį darbą.

Nors ir labai stengiamasi įteigti, deja, Giraitės g. 3 atveju vertinimo komisijos sudėtis [4] neleidžia sakyti, kad tai „architektai nusprendė, kurie konkursiniai darbai verti įgyvendinimo“. Ir ne tik dėl to, kad tarp jos narių – žmonės, kurie nuo pavasario siekė nugriauti jų planams trukdantį pastatą Giraitės g. 3. Net trys „Lidl Lietuva“ (LIDL) atstovai (neskaičiuojant architekto, deleguoto LIDL, ir dar vieno atstovo „ant atsarginio suolelio“) sprendė, kuri idėjų geriausia. Tarp komisijos narių – ir užsakovo poziciją remianti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) direktorė Diana Varnaitė (!). Ji, paprastai nedalyvaujanti Kultūros paveldo vertinimo komisijos posėdžiuose, atvyko į spalio 17 d. vykusį posėdį ir, pati pirma paprašiusi žodžio, pareiškė neleisianti, kad KPD kurtų kliuvinius verslo investicijoms. Ir niekam neužkliuvo tai, kad įstaigos vadovė savo vadovaujamos įstaigos veiklą įvardija kliuviniu. Atsistatydinti niekas neprašo, bet niekas ir neketina. O kiek galima pasitikėti Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, kurių net du įtraukti į vertinimo komisiją, noru atsižvelgti į architektų cecho siūlymą išsaugoti buvusį kelių policijos pastatą?

Taigi „konkurso“ užmačios – abejotinos, sąlygos – apgailėtinos, vertinimo komisija – pastato nugriovimu suinteresuotų ar konformistiškai nusiteikusių asmenų grupė. Ydingas ir išankstinis pareiškimas, kad konkurso dalyviai nenusižengs Etikos kodeksui (nepažeis autorių teisių): „LAS patvirtina, kad dalyvavimas šiame konkurse ir projektinių pasiūlymų, keičiančių buvusį kelių policijos pastatą, parengimas bei pateikimas ir konkurso sąlygose nustatyta tvarka atrinktų projektinių pasiūlymų realizavimas, įgyvendinant projektą, nėra ir nebus laikomas LAS patvirtintų architekto profesijos etinių principų, taip pat autoriaus teisių pažeidimu“ [5]. Lietuvos architektų sąjunga, organizavusi „konkursą“, iš anksto suteikė indulgenciją jo dalyviams… be esamo pastato autorių sutikimo.

Dar neaptarti konkurso dalyviai ir jų darbai [6]. Deja, kalbėti galima tik apie tuos, kurie sakė dalyvaujantys ir, žinoma, apie prizinių vietų laureatus (kurių buvo net keturi, mat trečiąja vieta dalijasi du kolektyvai).

Konkursas buvo mišrus (!): kviestinis, kai kreipiamasi į konkrečius kolektyvus sutariant, kad jie dalyvaus, ir viešas, t. y. jame gali dalyvauti visi norintys. Šiaip ar taip, konkurse dalyvavo solidūs, ne vieną apdovanojimą pelnę lietuvių kūrėjai, dalyvavo ir verslios dvasios architektai, gebantys įrodyti ir daryti tai, ko tikisi užsakovas. Dalyvavo ir jauni, alkani bei ambicingi.

Atitinkamas ir rezultatas: tarp 14 konkursinių darbų buvo ir įdomių, vertų įgyvendinti idėjų, ieškančių lygiaverčio kompromiso tarp visuomenės ir verslo interesų, buvo keistų idėjų, o buvo ir „liberalių“, išgirdusių tik užsakovo balsą. Pastarieji darbai ir laimėjo. Tačiau spaudoje trimituojama – „architektai nusprendė“. Nors svaraus ir kompetentingo cecho balso vertinimo komisijoje nebuvo net girdėti. Skaudžiausia, kad menamas originalaus pastato šešėlis pirmosios premijos, o ir kitų laureatų darbuose įvardijamas kaip „esminių bruožų išsaugojimas“.

Lieka neatsakyta į du klausimus: kodėl lietuviai nesijaučia atsakingi už Lietuvos kultūros palikimo tausojimą ir ko labiau stinga lietuvių verslininkams – vizionieriškumo, ambicijų ar kultūros? Gal dėl to ir civilizuotas mecenatystės įstatymas kelio į gyvenimą neprasiskina?

Kelių policijos pastato maketo nuotrauka (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

Pabaigai – dar atsitiktinumų

Paslaptis, kodėl nė vienas LIDL atstovų negalėjo dalyvauti spalio 3 d. turėjusio įvykti Kultūros paveldo departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje, kurio metu turėjo būti svarstoma, ar įtraukti buvusį kelių policijos pastatą į Kultūros paveldo registrą. Klausimas buvo atidėtas spalio 17 dienai. Gal atsitiktinumas, kad per tą laiką Prezidentūrą, kitas institucijas pasiekė viešas LIDL kreipimasis dėl padarytos jų verslui žalos ir keliamos grėsmės, sukėlęs tikrą ažiotažą įvairiose spaudos priemonėse: jos mirgėte mirgėjo užuojautos doram verslui kupinais tekstais. O spalio 17 d. rytą į posėdžio salę sugužėjo ne tik grupė LIDL tarnautojų su advokate priešakyje, bet ir gražus televizijos, radijo bei kitų žiniasklaidos priemonių atstovų būrys.
Galime tik pasiguosti, kad Lietuvoje bent su verslo strategijomis ir taktikomis viskas puiku.

Architektūrologė Aida Štelbienė

Išnašos:
[1] Paveldosaugoje skiriami šie terminai: „palikimas“ aprėpia visa, kas išlikę, o „paveldas“ – oficialiai valstybės saugomi objektai.
[2] Biurų parko Giraitės g. 3, Vilnius, architektūrinių pasiūlymų konkurso sąlygos. Konkurso užsakovas: Uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva”, konkursą organizuojanti organizacija: Asociacija Lietuvos architektų sąjunga (toliau – LAS). 11 psl.
[3] Ten pat, 4 psl.
[4] Ten pat,  17 psl.
[5] Ten pat, 19 psl.
[6] Su darbais galima susipažinti čia.