Ko trūksta ir netrūksta Elektrėnų bibliotekai?

Autoriai Dalia Čiupailaitė ir Matas Šiupšinskas

Darbuotoja, laikinai einanti Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pareigas, nustemba, kad nusprendėme aplankyti šią biblioteką: „Tai ne architektūros šedevras.“ Skaitytojui priminsime, kad šiame cikle nagrinėjame naujai pastatytas ir rekonstruotas viešąsias bibliotekas Lietuvoje. 2003–2013 m. inicijuota ir vėliau pratęsta bibliotekų modernizavimo programa[1] paskatino naujos bibliotekų architektūros sklaidą. Anksčiau besiglaudusios daugiabučiuose pastatuose, pasklidusios po skirtingas miesto vietas, gyvavusios nusidėvėjusiose patalpose ir tarp tokių pačių baldų bibliotekos išsikėlė į naujus pastatus. Šis materialus pokytis leido atsirasti (ir mes nagrinėjame, ar galima tai įžvelgti) ir kultūriniam ar socialiniam pokyčiui: kaip bibliotekoje organizuojami visi šį daugiasluoksnį reiškinį sudarantys dalykai: fondai ir darbuotojai, lankytojai ir veiklos, judėjimas ir skaitymas, bendravimas ir tyla. Tad bibliotekų architektūros apžvalgoje ieškome ne vien ar net ne architektūros estetikos ir inovacijų, kurios būtų pripažintos architektūros lauke, kiek siekiame suprasti, kaip architektūra kaip materiali struktūra organizuoja galimus ir negalimus bibliotekos kaip institucijos ir lankytojo patyrimo erdvės būdus. Kaip paminėjo vienos iki šiol nagrinėtų bibliotekų direktorė, „svarbu, kad būtų gražu, bet turi būti ir praktiška“. Šie bibliotekų architektūros momentai (momentai, ne dalys, nes ne atskiri, o patiriami skirtingais momentais, bet susieti tarpusavyje) neturėtų prieštarauti vienas kitam ar sudaryti būtinas pasirinkimo alternatyvas. Priešingai, biblioteka turėtų suteikti galimybę patogiai naudotis jos paslaugomis (ir dirbti joje!), taip pat savo erdvių estetika masinti žmogų apsilankyti, praleisti laiką, pasijusti gerai, pasivaikščioti tarp lentynų, pavartyti knygas ir skaityti!

Elektrėnų bibliotekos pastatas[2] matomas iš toli. Jis įsilieja į miesto centrą (tokį, kokį Elektrėnai jį turi), nes bibliotekai parinkta strateginė vieta greta Profesinio ugdymo ir Vaikų dienos centrų, prie savivaldybės ir skvero, esančio priešais ją. Biblioteka užima stačiakampį gretasienį Kultūros centro priestatą, pastatytą 2007 m. Lietuvoje buvo vykdyta bibliotekų renovacijos ir modernizavimo programa, todėl dauguma naujai sutvarkytų bibliotekų yra esamų pastatų priestatai, rekonstruoti, o ne visiškai nauji statiniai.

Kultūros centras įsikūręs gana standartiniame sovietmečiu statytame kultūros namų pastate. Centras ir biblioteka sujungti postmodernizmą menančiu architektūriniu sprendimu – pusapvaliu, stiklu juosiamu holu. Stiklas slepiamas po žaliuzių tinklu. Virš stiklo cilindro išsikiša stogo kampas, besiremiantis į tris iš vieno taško išeinančias kolonas. Žaliuzėmis dengtas stiklas atsikartoja ir bibliotekos dalyje, o modernistinę Kultūros centro architektūrą priestatas atkartoja savo aštriais kampais, balta spalva ir vientisomis langų linijomis. Šis 2007 m. pastatas vargu ar gali būti pavadintas postmodernizmo grynuoliu, veikiau tai pastanga suteikti moderniai architektūrai intrigos. Tam panaudotas postmoderniai architektūrinei kalbai būdingas formų kontrastas, asimetrija, ryški spalva, tūrio skaidymas į smulkesnius elementus. Bet semantiškai statinys lankytojui pasako mažai ką, sunku jame pastebėti kritišką, ironišką refleksiją ar postmodernizmui būdingą dvigubą kodavimą (kalbėjimą keliais lygmenimis skirtais profesionalui ir masiniam vartotojui). Taip pastatas tampa nei iš ties moderniu, nei postmoderniu, veikiau neišbaigta dviejų skirtingų krypčių sąjunga. Stiklo ir žaliuzių spalvų, šviesos bei tamsos žaismo darinys sukelia asociacijų su matrica, skaitmeninės informacijos erdve. Du tūkstantųjų mados išprovokuotos žaliuzės ir fasadų grafika viską dar labiau supainioja ir žvelgiant į pastato išorę atrodo, kad čia gali būti įsikūręs bankas, „Sodros“ ar kitos įstaigos skyrius, poliklinika ar dar kas nors, nebūtinai susijęs su bibliotekos funkcijomis. Spręsti apie asociacijas palieku skaitytojui (juk asociacijos – individualūs dalykai, nors ir diktuojami bendros kultūros patyrimų). Analizuokime, kaip veikia ši biblioteka kaip biblioteka.

Biblioteką iš visų pusių supa mašinų stovėjimo aikštelė. Tad ryšys su aplinka gana šaltas. Pėsčiasis turi eiti per aikštelę žvalgydamasis, ar yra saugus, o iš bibliotekos taip pat neišeisi į jos veiklas pratęsiančią erdvę. Nors už šios aikštelės nusitęsia medžiais apaugusi pieva, kurios vaizdai pro visą aukšto ilgį besidriekiančius langus pripildo skaityklas rudens grožio. Pastatas užsidaręs savyje. Iš išorės neįžvelgsime, kas jo viduje. Į pastatą veda ilgas, nutįsęs stogelis, kuriuo pažymimas įėjimas. Įžengę į vidų patenkame į didelį holą, jungiantį biblioteką ir kultūros centrą. Bibliotekos darbuotojos vadina holą „pilvu“ (o tas pilvas tuščias!). Čia yra kavos, užkandžių automatas, šiek tiek skelbimų, bet didelė erdvė tuščia, atrodo pereinamoji ir nelabai svetinga. Stipri akustika ir tuštuma kelia norą kalbėti tyliai. Iš holo matosi biblioteka, tačiau vaizdas atsitiktinis, be specifinės estetikos. Matosi tuščia jau bibliotekos holo erdvė ir stalai antrame aukšte. Įėjimas neišraiškingas, nepažymėtas, t. y. funkcionalus, bet be estetinės / simbolinės funkcijos.

Į biblioteką veda keletas pereinamųjų erdvių: pirmiausia einame per mašinų stovėjimo aikštelę, tada per didelę tuščią pastatus jungiančio holo erdvę, tada vėl atsiduriame dideliame (bet nesinori rašyti – erdviame) jau bibliotekos hole. Erdvė gana didelė, tačiau tuštoka. Yra krėslų atsisėsti, stikliniuose stenduose eksponuojama paroda. Tačiau ši erdvė kelia nykumo jausmą. Joje pasitinka į dešinę nuo įėjimo sėdinti rūbininkė. Įėjus žvilgsnis atsiremia tiesiog į sieną. Erdvė per didelė ir pernelyg tuščia. Biblioteka lieka paslėpta. Taigi, tik patekęs į biblioteką, dar į ją nepatenki. Veikia ir tai, kad pastatas iš pradžių atrodo klaidus ir jo vaizdas nesugula galvoje. Jam trūksta centro. Tokios centrinės simboline, socialine, estetine prasme erdvės, į kurią susieitų visi keliai. Kompoziciškai atrodo, kad tai turėtų atlikti įėjimo „pilvas“, bet jis lieka tik kaip izoliuotas, savarankiškas darinys. Iš šios erdvės durys veda į renginių salę, kuri yra gana didelė, bet žemomis lubomis. Tai paprasta ir funkcionali erdvė, bet be aiškaus interjero charakterio. Sienos kampas stiklinis ir užtrauktas žaliuzėmis. Iš holo biblioteka vizualiai neatsiveria, bet iš jo išeina kelių vėduoklė. Kai galiausiai patenki į biblioteką ir skaityklas, jos atrodo jaukiai, bet ryšio tarp holo ir visos bibliotekos nebuvimas ardo lankytojo patirtį. Vizualus ryšys susikurtų, jei iš holo atsivertų bibliotekos vaizdas, bet ryšys gali būti ir prasminis, kai hole jau prasideda bibliotekos veiklos, kaip kad yra Zarasų, Utenos, Druskininkų ar Anykščių bibliotekose. Tuščiame hole išlieka nejaukumo, stygiaus jausmas.

Iš šios erdvės galima eiti gilyn į pirmą aukštą, kilti liftu arba lipti laiptais. Pakibę laiptai suteikia šiokios tokios dinamikos ir formuoja erdvinius ryšius. Po laiptais yra staliukas su pora kėdžių ir dovanoti skirtos knygos. Gana jauki kertelė, sumanyta pačių bibliotekos darbuotojų, suminkština šaltą ir dezorientuojantį patekimo į biblioteką patyrimą. Laiptų aikštelėje bibliotekininkės įkurdino didžiulius augalus, suteikiančius spalvų šiai talpiai, tačiau paskirties neturinčiai erdvei. Iš antro aukšto atsklinda vaikų balsai, lifto džengsėjimas, ataidintys žingsniai, bibliotekininkių pokalbių nuotrupos kelia norą kalbėti tyliai.

Pirmame aukšte nuo holo nusitęsia ilgas koridorius. Prie jo išsidėsčiusios skaityklos. Sienos stiklinės, bet užstatytos lentynomis, tad skaitykloje nejaučiama stipraus ryšio su koridoriumi. Vienoje pusėje rasite Periodikos skaityklą. Kitoje įrengta Jaunimo saviraiškos erdvė. Periodikos skaitykloje bibliotekininkės stalas simbolizuoja patalpos pradžią, atsuktas į visą skaityklą „klasės principu“. Skaitykloje priešais langus sustatyti stacionarūs kompiuteriai. Patalpos centre – maži staliukai, apsupti kėdžių. Staliukai žemi ir maži, tinkamesni holo erdvei, tad patogiai dirbti prie jų neišeitų, o vietos užtektų tik kompiuteriui, nebūtų kur pasidėti greta knygos. Patalpos gale, priešais prie sienos stovintį technologijų specialisto stalą driekiasi viena paprastų stalų su kėdėmis linija. Kadangi už ilgesniojo stalo stovi darbuotojo stalas, tiesiai už nugaros, prisėdu ant pavienės kėdutės. Tyla spaudžianti, garsiai tiksi laikrodis. Ant grindų pilkas linoleumas. Skaityti laikraščius taip vidury kambario ant paprastų kėdžių ir labai žemų staliukų vyresniems žmonėms ne itin patogu. Pokalbio su direktore K. Partikiene metu sužinome, kad šios patalpos sprendimas – bibliotekininkių pastangos sukurti jaukesnę, neformalesnę atmosferą primenančią kavinę. Todėl panaikinti klasės principu sustatyti stalai. Tačiau ir pačios darbuotojos pastebėjo, jog vyresni žmonės skaito laikraščius prie tokių stalų, tad mano paminėta standartinių stalų linija buvo grąžinta į skaityklą. Ši skaitykla dar paieškos būsenoje.

Priešais periodikos skaityklą yra Saviraiškos erdvė. Salotiniai ir violetiniai sėdmaišiai, didelis ekranas, vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Čia taip pat yra stacionarių kompiuterių. Stiklinė jungtis su koridoriumi uždengta matiniu raštu. Koridoriaus ir skaityklų izoliavimas – darbuotojų sprendimas. Skaitykla, patalpa, kurioje vyksta mokymai ar kita mokslinis darbas čia – kaip būdinga šiuolaikinei viešajai bibliotekai – nėra matomi kaip svarbiausi dalykai, tiesiog materialių formų pavidalu išlikęs ankstesnis bibliotekos modelis. Nors bibliotekos kultūra jo neatitinka, materialūs sprendimai kol kas išlieka. Čia ir toliau visoje bibliotekoje rasime daug pastato prisijaukinimo ženklų: kambarinių gėlių, paveikslų, statulėlių. Dalis gėlių buvo nupirkta atidarymui, dalį atsinešė darbuotojos, dalį padovanojo skaitytojai. Jos atrodo natūraliai ir organiškai, užpildo įvairias tuščias erdves ir kampelius.

Patalpų paskirtys pastate paskirstomos racionaliai: pirmame aukšte – Periodikos skaitykla ir Saviraiškos erdvė, antrame aukšte – Vaikų skaitykla ir abonementas, trečiame aukšte – Meno ir Kraštotyros skaityklos. Erdvių sąryšiai ir atskyrimas įgyvendinamas dviem būdais: skaityklos atskirtos koridoriumi, stiklo pertvaromis arba tarp skaityklų yra didelės atviros erdvės abipus laiptų. Tačiau klausimų kelia daug „bendrų“, bet iš esmės tuščių ir neišnaudotų erdvių: plačių koridorių, kampelių ir kertelių. Bibliotekai trūksta vietos fondams, o šios tuščios erdvės užima reikšmingą dalį bibliotekos ploto ir galėtų būti panaudotos pasiūlant įvairias individualaus ar mažų grupių prisėdimo strategijas, kaip tai įgyvendinta, pvz., Plungės bibliotekoje – laikrodinėje. Šios erdvės neskirtos estetinei funkcijai, t. y. tai ne atriumai ar kompoziciškai svarbios erdvės, patraukiančios dėmesį, tiesiog platūs ir tušti koridoriai. Dalį šių erdvių esama direktorė panaudojo – po laiptais yra kėdės su staliuku ir dovanojamomis knygomis, prie evakuacinių laiptų – vieta darbuotojams prisėsti. Didelėse erdvėse aukštuose tarp skaityklų pastatyta po minkštasuolį, staliuką, bet iš esmės jos lieka neapgyvendintos. Tai sukuria bibliotekos tuštumo jausmą, bet tuo pačiu metu pristingama vietos. Ši biblioteka – viena didžiausių iš aplankytųjų: šešios skaityklos, didžiulis holas, didelės tranzitinės erdvės, salė, masyvūs ir daug vietos užimantys priešgaisriniai laiptai (iš tiesų gana įspūdingai atrodantys, bet nenaudojami kasdieniame bibliotekos gyvenime). Šių laiptų šildymas gerokai didina bibliotekos išlaidas. Biblioteka orientuota taip, kad gali net nežinoti, jog čia laiptų esama. Jeigu biblioteka būtų orientuota į juos labiau, atsirastų judėjimas tinkleliu, būtų didesnė struktūros integracija.

Svarbi bibliotekos vieta yra abonementas. Elektrėnų bibliotekoje jis užpildytas knygų lentynomis ir skirtas skolintis knygas skaityti namuose. Tai neaukšta, bet erdvi patalpa abiejose ilgosiose kraštinėse, turinti ištisinę langų juostą. Šviesa užpildo erdvę, o per langus atsiveria rudenėjančių medžių ir vidinio kiemo su jaunimo erdvės lauko baldais vaizdai. Nors biblioteka didžiulė, bet vietos knygoms abonemente trūksta. Lentynoms net buvo pristatytas papildomas aukštas, kad tilptų dar viena knygų eilė. Darbuotojos minėjo, jog dar projektuojant pastebėjo, jog vietos knygoms skiriama per mažai ir derino tai su architektu. Erdvės buvo skirta daugiau, bet knygoms jos vis viena nepakanka. Tad kyla klausimų – ar reikia tiek daug tuščių erdvių, gal išdėstymas galėtų būti racionaliau organizuotas? Bibliotekininkės šiai erdvei taip pat rado efektyvumą didinančių ir sušildančių sprendimų. Ties langu, arčiau įėjimo, palikta daugiau erdvės. Žemose lentynose po palangėmis sudedama dažniausiai skaitoma, rekomenduojama, bibliotekininkių parinkta literatūra. Kitoje patalpos pusėje – taip pat, plius pora stalų su kompiuteriais, sėdmaišiai (labai patogūs, įsigyti parašius projektą, kaip bemaž viskas šiandien viešosiose bibliotekose), kambarinės gėlės.

Tame pačiame aukšte esanti Vaikų skaitykla kiek kitokia, ji primena Birštono biblioteką. Patalpos centre stovi apskritas bibliotekininkių stalas. Ši erdvė gyva, nuolat juda, pagal tai, kokius vaikų poreikius bibliotekininkės įžvelgia, stebėdamos juos erdvėje. Pradžioje visiems vaikams erdvė buvo skirta vienoje vietoje, priešais bibliotekininkių stalą. Tačiau darbuotojos išbarstė įvairias vietas po skaityklą, kad vaikai galėtų pasislėpti, turėti mažesnių erdvių, būti mažesnėmis grupėmis. Sudarė erdves paaugliams ir visai mažiems vaikams. Kompiuteriai nuo mažų vaikų buvo atskirti parodų stendais. Juos sustūmė ratu, ir taip atsivėrė bendresnė erdvė. Skaitykla didelė, joje lanksčiai išdėstytos skirtingos zonos. Lankstumo Vaikų skaityklai suteikia ir lentynos ant ratukų – retas, bet sveikintinas baldas Lietuvos viešosiose bibliotekose. Čia didelė dalis lauko sienų yra stiklinės, besitęsiančios nuo lubų veik iki grindų. Jos dengtos žaliuzėmis, siekiant išvengti perkaitimo vasaros dienomis. Nors šiandien bibliotekose vis dažniau įsteigiamos „Pasidaryk pats“ erdvės čia nėra, tačiau skaitykloje siūloma priemonių vaikų kūrybingumui pasireikšti, pvz., vaikai gali lipdyti iš plastilino, žaisti stalo žaidimus.

Meno ir kraštotyros skaityklos įsikūrusios paskutiniame, trečiame, aukšte. Kaip ir ankstesni, šis aukštas padalytas pusiau – virš Vaikų skaityklos suplanuotos bibliotekos administracinės patalpos, o virš abonemento – Meno ir Kraštotyros skaityklos. Administracines patalpas jungia koridorius, kabinetai uždari, be stiklo durų ar vitrinų. Meno skaitykloje stovi ilgas, tarsi posėdžių salės stalas, apie jį kėdės. Į šią skaityklą renkasi lankytojai, norintys dirbti individualiai. Iš ties tai atrodo rami, kiek nuošalesnė bibliotekos dalis. Kraštotyros skaitykla yra priešais meno skaityklą, čia išdėstyti keli mažesni stalai, kur pora ar keturi žmonės gali susėsti, ir palikta daug lentynų fondams. Atrodo, kad tai tinkama vieta ieškantiems nuošalesnio, tylaus kampelio.

Nors atmosfera visoje bibliotekoje atrodo tyli, bet kartu ji ir demokratiška. Apima jausmas, kad žmonių čia mažai, bet stebint įdėmiau matyti, kad lankytojų visgi yra. Per tris aukštus pasklidusiose skirtingose erdvėse jie tiesiog ištirpsta. Skirtingos erdvės ir privatumo lygis, kylant aukštais, suteikia lankytojams progą pasirinkti funkciškai jiems priimtinesnę erdvę, bet estetine prasme jos gana panašios. Interjere dominuoja rusvai pilkos grindų plytelės, „medžio spalvos“ laminatas, gelsvai balkšvos sienos, pilki baldai, stiklas ir metalas. Pastato išorės spalvinis sprendimas neutralus, tuo tarpu interjeras pilnas skirtingų tonų ir pustonių, bet ir jame be baldų kitų dominuojančių akcentų beveik nėra. Gal dėl to atmintyje pastatas išlieka kaip „bespalvis“, nors spalvos ir jaukumo jam suteikia kambarinių gėlių gausa.

Nors pastato laiptinė ir ją supančios tuščios erdvės užima nemažai ploto, vis dėlto jos nėra skirtos estetiniam pasigėrėjimui, tai nėra išraiškingos ar stiprų vizualinį charakterį turinčio erdvės. Didesnį estetinį pasitenkinimą suteikia, atrodytų, paprastos, bet jaukios skaityklos, per kurių langus galima pasimėgauti aplinkos vaizdais ir žaluma. Holuose ir koridoriuose kontekstas suteikia vizualinių galimybių, kurios, deja, architekto nebuvo išnaudotos. Taip, šis pastatas tikrai nėra architektūros šedevras, nors savo funkciją ir atlieka. Pasak personalo po atidarymo biblioteka nepalaiko aktyvių kontaktų su pastato architektu. Apskritai šio pastato nemini kaip „architektūrinio objekto“, atrodo tarsi jiems tai būtų „tiesiog patalpos“, kuriose reikia rasti būdą įsikurti. Darbuotojos iki dabar palaipsniui eksperimentuoja ieškodamos, kaip rasti geriausius interjero sprendimus. Jeigu vienose bibliotekose sprendimas buvo rastas ir nesikeitė, biblioteka tapo stabiliu objektu, kitose sprendimai nuolat kinta, pastato erdvė lieka dinamiška, savęs ieškanti ir nuolat atsinaujinanti. Elektrėnų biblioteka priklauso pastarajai kategorijai, ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai reikalauja daugiau energijos iš pastato šeimininkų, bet kartu suteikia progą nesustoti vienoje vietoje ir nuolat tobulinti turimą aplinką. Svarbu, kad personalas ir toliau tikėtų šia vieta, kad jaustųsi galintys ją kurti patys.

M. Šiupšinsko ir D. Čiupailaitės nuotr.

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programos patvirtinimo. 2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. 1454.

[2] Pasak kronika.lt „Bibliotekos techninį projektą parengė UAB JAS iš Kauno, projekto vadovas – V. Juozaitis, architektas – elektrėnietis M. Rašimas. Statybos darbai pradėti 2004 m., baigti 2007 m. birželio 30 d.“