Užbaigti dalykai tampa nuobodūs

Anne Marie Hoogland 

Interviu su Anne-Marie Hoogland, NDSM laivų statyklos fondo direktore.
NDSM (Nederlandsche Dok en Scheepsbouw Maatschappij) – didžiulė industrinė buvusios laivų statyklos teritorija Amsterdamo šiaurinėje dalyje prie IJ upės. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, uosto industrijai išsikėlus tolyn jūros link, nebenaudojama teritorija ir didžiuliai pramoniniai pastatai tapo alternatyvia menininkų raiškos vieta. 2013 m. žemės savininkė, Amsterdamo miesto savivaldybė, inicijavo naują jos raidos programą, kurią sukūrė „NDSM laivų statyklos fondas“. Jo direktorė Anne-Marie Hoogland teigia, kad šiai vietai, kaip buvusiai laivų statyklai ir dabartiniam kultūros epicentrui, buvo būtina sukurti naują viziją, arba istoriją ateičiai, nes, kaip skelbia jų šūkis, užbaigti dalykai tampa nuobodūs.
Kalbino Martynas Mankus ir Aida Štelbienė.

NDSM vroeger NDSM teritorija anksčiau

NDSM laivų statykla kaip pavyzdys minima visuose vadovėliuose apie miesto pionierius, urbanistinius katalizatorius ir brandinimo vietas (breeding places). Kartais ji vadinama didžiausiu Europos kultūriniu inkubatoriumi, pagrindiniu Amsterdamo kultūriniu objektu, geriausiu Nyderlandų urbanistinės regeneracijos pavyzdžiu. Ar galėtumėte trumpai priminti NDSM istoriją?
10-ajame XX a. dešimtmetyje Amsterdamo šiaurinės dalies valdžia nusprendė surengti „Meno miesto“ (Kunststad) projekto konkursą. Pats terminas „Meno miestas“ dar nebuvo sugalvotas, konkurso sąlygose buvo prašoma tiesiog kažką sukurti didžiuliame pastate. Buvo pateikta daug projektų. Eva de Clerk (bendruomenių organizatorė, aktyvistė, „Kinetinės šiaurės fondo“ steigėja ir pirmoji direktorė – aut. pastaba) su bendraminčiais sukūrė sąjūdį, kurio tikslas – įrengti nedideles studijas ir išvalyti pastatą bei aplinką. Teritorijoje buvo organizuoti keli dideli renginiai, pavyzdžiui, „Dogtroep“, labai stiprių teatro kūrėjų trupės vaidinimai. Žiūrovai buvo žmonės, sekantys naujoves. Taip 10-ojo dešimtmečio viduryje šioje vietoje ėmė vykti kažkas naujo. Vėliau ten veikiantys miesto pionieriai, menininkai, verslininkai sukūrė „Kinetinės šiaurės“ fondą (Stichting Kinetisch Noord), laimėjusį „Meno miesto“ vystymo konkursą. Iš savivaldybės jie gavo lėšų organizacinei struktūrai sukurti. Buvo planuota, kad fondas taps pastato savininku ir turės įgaliojimus patalpas nuomoti, o menininkai investuos į šių patalpų įrengimą. Taip pat buvo planuota, kad bus investuojama ir į išorės aplinkos sutvarkymą. Tačiau 2009 m. fondas jau nebegalėjo visavertiškai veikti, tuomet, organizuojant procesus, nemažai dalyvavo savivaldybės žmonės; miesto administracija delegavo savo darbuotojus padėti valdyti šį mažą fondą. Taip pat tapo sunku surinkti nuompinigius už menininkų studijas, tad menininkų bendrija, projekto vystytojas ir vietos valdžia nusprendė imtis priemonių. 2009 m. pradėjo darbą naujas fondas, kuris per pusmetį subūrė nedidelę dviejų nuolatinių ir penkiolikos laisvai samdomų darbuotojų komandą.

NDSM-werf Kunststad „Meno miestas“

Kokie santykiai tarp abiejų fondų dabar?
Mes artimai bendradarbiaujame. Yra „išorinis“ fondas – „NDSM laivų statykla“ – ir „vidinis“ fondas – „Kinetinė šiaurė“, kuris taip pat yra ir laboratorija (Breeding place). Pastarasis fondas siekė tapti NDSM pastato savininku. Tai ir įvyko prieš metus. Fondas taip pat planuoja savarankiškai remontuoti pastatą – jo sienas ir stogą.

Ką galėtumėte pasakyti apie laikinumo aspektą vystant NDSM? Ar jūs susitarę dėl laikino naudojimo, ar esate sudarę nuolatinę žemės nuomos sutartį?
Šiuo metu turime stabilią sutartį. 2012 m. savivaldybė nusprendė investuoti į šį rajoną ir palaikyti jo plėtrą, nes labai svarbu jau šiandien investuoti į infrastruktūrą ateities statyboms. Tai didelės investicijos – reikalingi vandentiekio, nuotekų, dujų, elektros tinklai. Savivaldybė kartu vystė ir rytinės, ir vakarinės NDSM teritorijos dalių planus. Tuomet Amsterdamo miesto tarybos narys, atsakingas už visų miesto teritorijų vystymą, nuvyko šių rajonų apžiūrėti. Jis su savo padėjėjais nusprendė, ką vystyti toliau, o kurią plėtrą pristabdyti. NDSM laivų statykloje buvo nuspręsta apriboti rytinės dalies plėtrą, o vakarinę dalį plėtoti toliau. Vakaruose buvo suteikta teisė pagal detalųjį planą statyti gyvenamuosius namus, o rytuose leidžiama tik senų pramoninių pastatų rekonstrukcija. Mes, kaip šiame rajone dirbantis fondas, pajutome, kad skirtinga plėtra sukurs disbalansą tarp šių teritorijų. Mes suvokiame laivų statyklą kaip nedalomą visumą, vientisą rajoną, todėl ir pradėjome kurti jo ateities viziją.

Minėjote, kad fondo steigėjai yra trys partneriai: savivaldybė, menininkai ir privačios kompanijos. Kokie yra privačių vystytojų interesai?
Projekte dalyvauja viena kompanija, ji plėtoja vakarinę dalį. Ji taip pat investavo į rytinėje teritorijos dalyje esančių pramoninių pastatų rekonstrukciją, ir sėkmingai juos pardavė investicinėms bendrovėms.

Tad akivaizdu, kad jūs vystytojui suteikiate pridėtinę vertę.
Taip, rajono vertė auga. Kai tik suplanuojama gyvenamųjų namų statyba, žmonės ima kalbėti, kad tai yra svarbiausia miesto dalis (hotspot) ir įdomi vieta gyventi.

NDSM Self Made Future NDSM teritorija dabar

Ar nėra grėsmės, kad fondas, prisidėjęs prie rajono identiteto kūrimo, kažkuriuo metu bus išstumtas?
Mūsų naudojimo sutartis galioja iki 2019 m., kultūrinė sutartis su projekto vystytoju galioja iki 2022 m. Vienas iš šių sutarčių priedų yra mūsų sukurta vizija. Vakar (per įžanginį Aukštamiesčio kūrybinių dirbtuvių renginį „Lofte“) man uždavė klausimą, kodėl mes kuriame viziją patvirtinus teritorijos planavimo sprendinius. Taip, tai kitoks kelias, bet mes dabar turime viziją. Taigi šiuo metu viziją kaip privalomą priedą aš įtraukiu į kiekvieną savo sudaromą sutartį. Tarkime, jei rengiama nauja kultūrinių mokesčių sutartis su projekto vystytoju, viena jo sudedamųjų dalių yra vystymas laikantis šios vizijos…

…bandant ją formalizuoti ir įtraukti į planavimo dokumentus?
Ne visai, nes planavimo dokumentai jau parengti! Pavyzdžiui, aš įtraukiau ją į pernai atnaujintą kultūrinių mokesčių sutartį. Mes įrašome ją į tarpines ataskaitas. Mes įtraukiame tai į eksploatacijos sutarčių vertinimo procesą. Bet, grįžtant prie jūsų klausimo, tai yra verslas, ir tokia yra kiekvieno verslininko rizika – jei jūs nebegalite daugiau pardavinėti savo paslaugų, jums galas. Todėl mūsų fondas privalo nuolat ieškoti naujovių tame, ką veikiame, kaip veikiame, ir kaip savo darbu vienijame bendruomenę.

Kokius nurodymus jūs bandote įtraukti į dokumentus?
Devynis atskaitos taškus (žr. Devynis atskaitos taškus NDSM laivų statyklos laboratorijos 2014–2025 programoje). Mes tęsiame „Pačių sukurtos ateities“ susitikimus, pagal juos sudarome darbotvarkę. Vienas mūsų sukurtų projektų, pradėtas pernai gruodį, buvo tvarios laivų statyklos plėtros iniciatyva. Turime galimybę pas mus organizuojamus festivalius aprūpinti žaliąja elektros energija. Dabar visi festivaliai varomi dyzeliniais generatoriais, kurie teršia aplinką ir sukelia daug triukšmo bei dulkių. Kitų metų kovą planuojamo festivalio metu visa teritorija bus aprūpinta žaliąja energija. Kita iniciatyva susijusi su meniniais projektais. Pavyzdžiui, kitais metais mes greičiausiai galėsime priimti Atelier Van Lieshout iš Roterdamo meninį projektą, sukursiantį instaliaciją specialiai NDSM laivų statyklai.
Sudėtingiausia numatyti tai, koks naujas nekilnojamasis turtas bus vystomas ir kokie žmonės atvyks gyventi į laivų statyklą. Šiuo metu vienas labiausiai įkvepiančių iššūkių – atrastį būdą paveikti sprendimų priėmimą ir vystymą, turint omenyje tai, kad mes kaip fondas nesame nei žemės savininkai, nei vystytojai. Taip, neturėdami svertų, mes visgi turime daryti įtaką savivaldybei ir vystytojui, siekdami nuveikti kažką ypatingo ir sukurti kvartalą, visiškai skirtingą, nei yra aplinkinės teritorijos.

Kultūrinė veikla į teritoriją pritraukia menininkus, verslininkus, kūrybinę klasę ir kt. Kadangi Amsterdamo šiaurinė dalis istoriškai buvo darbininkų rajonas, kyla klausimas – kaip jūs sprendžiate gentrifikacijos problemą?
Pesimistai siūlytų nekovoti su gentrifikacija; ji vis vien nugalės. Optimistai pasirinktų lengvąją gentrifikacijos versiją, būtent taip vystymą suvokiu ir aš. Privalome turėti visiems priimtiną dešimties metų ateities viziją. Šis eksperimentinis Amsterdamo rajonas gali būti įdomi vieta tik tuo atveju, jei kultūros pramonei, kultūros žmonėms ir kultūros bendruomenei bus leidžiama čia būti. Pavyzdžiui „Kinetinės šiaurės fondas“ gali suteikti 250 studijų kaip pigią erdvę darbui. Ji kainuoja apie 50–60 eurų už kvadratinį metrą, kas įkandama ir gana pigu šiam rajonui.

O kaip gi žmonės, gyvenantys aplinkiniuose rajonuose, ne tiesiogiai NDSM teritorijoje? Gal jūs turite specialiai jiems skirtas programas?
Daugybė kaimyninių rajonų žmonių lanko laivų statyklą, eina į restoranus, vieši renginiuose ir taip toliau. Taip pat mes sukūrėme laikiną muziejų, pavadintą „NDSM Revisited“. Tai projektas ankstesniems laivų statyklos darbuotojams, kuriems dabar 60–70 metų. Jie renka laivų statyklos eksponatus, juos saugo ir pristato visuomenei. Tai vienas mūsų sukurtų projektų, ir šie žmonės taip pat yra kviečiami į „Pačių sukurtos ateities“ susitikimus. Organizuodami festivalius, mes į juos kviečiame žmones, kurių pajamos mažos.

fotomarjolijnstappers „Meno miestas“

Ar organizacijos iš apačios (bottom-up), paprastai siejamos su alternatyviomis subkultūromis, turi įgūdžių vystyti projektus savarankiškai? O gal jos iš anksto pasmerktos žlugti?
Nepaisant kylančių problemų, negalima sakyti, kad judėjimai iš apačios nežino, kaip valdyti fondą, ar būti didžiulio pastato su 250 menininkų savininku ar idėjiniu vadu. Taip teigti būtų pernelyg lengva. „Meno miestas“ susilaukė didžiulės sėkmės. Tai Amsterdamo dalis, apie kurią visi kalba; žmonėms patinka tai, kas čia vyksta. Žinoma, visada galima norėti daugiau, bet aš, būdama optimistė, manau, kad mes turime puikia terpę darbui. Projektui buvo skirta daug laisvo laiko, daug paramos sulaukta iš aktyvių miestiečių, menininkų, motinų su vaikais, riedutininkų. Jiems niekas už tai nesumokėjo, bet tai įnešė daugybę „kinetinės“ energijos.

Ką jūs galvojate apie savivaldybės vaidmenį, ar ji jums padeda? O gal ji tiesiog kratosi savo funkcijų, nes prižiūrėti teritoriją, ją eksploatuoti ir vystyti – jos tiesioginis darbas? Ar perleisti iniciatyvą menininkams jai nėra labai patogu?
Vietos valdžia – vienas iš mūsų geriausių ir artimiausių partnerių, taip pat ir investicine prasme. Suprantu, kad mes kaip fondas valdžios organams darome didžiulę paslaugą. Mes prisidedame prie teritorijos vertės didinimo, bet būtent už tai mums ir moka. Mes sugebame išlaikyti septynis darbuotojus, galime vystyti projektus. Taip pat savivaldybė leidžia mums per ateinantį festivalį nuomoti jiems priklausančias automobilių aikštelės vietas, kas mums atneš papildomų pajamų.

Visa jūsų sukurta kultūrinė ir socialinė vertė staiga gali tapti tiesiog paprasta komercine verte. Ar yra koks nors būdas išsaugoti kultūrinį aspektą?
Žvelgdami į ateitį, jei mums iš tiesų atiteks dalis pajamų, uždirbtų iš komercinės veiklos šioje teritorijoje, galime sakyti, kad galėsime įvesti naujovių, toliau kurti programas ir užsiimti žemės nuoma. Tokiu būdu galėtume toliau įgyvendinti tikslus. Turime sukurti strategiją, įtraukiančią būsimus laivų statyklos teritorijos gyventojus, ir tai yra vienas iš ateinančių metų iššūkių.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ar menininkai, atvykstantys dirbti į NDSM, atsižvelgia į laivų statyklos tapatumą? Ar jie tiesiog nekreipia į tai dėmesio?
Manau, kad būna visaip. Dar prieš atsirandant fondams vienas garsiausių meno renginių laivų statykloje buvo organizuotas „Dogtroep“ grupės. Tai buvo spektaklis, pritaikytas būtent laivų statyklos teritorijai – naudojantis vandenį, keliamuosius kranus, šviesas. Kita iniciatyva buvo „Robodock“ – festivalis su daug ugnies, vėjo, ir metalo, kažkas panašaus į „Burning Man“. Šie renginiai turi meninį turinį, mano nuomone, jie siejasi su šios teritorijos kontekstu ir atmosfera – grubia ir stipria. Mūsų vizija taip pat atsižvelgia į teritorijos istoriją. Norėtume, kad ši teritorija ir toliau išlaikytų laivų statyklos įvaizdį, ir joje būtų erdvės pramoniniams elementams.

Vilniuje, skirtingai nuo Amsterdamo, didžioji dalis nekilnojamojo turto yra privatizuota. Miesto savivaldybę galbūt domintų Aukštamiesčio teritorijos kaip kultūrinės svarbios miesto dalies vystymas, bet ji valdo labai mažą nekilnojamojo turto dalį.
Nežinau kaip Vilniuje, tačiau Amsterdame savivaldybė yra atsakinga už visų viešųjų erdvių priežiūrą ir jų kokybės palaikymą. Vystant biurus ar gyvenamuosius pastatus, kokybiškos viešosios erdvės padidina jų patrauklumą. Aukštamiesčio bendruomenė norėtų vystyti teritoriją kaip kultūrinę miesto dalį, kaip senamiesčio analogą, suteikiantį miestui daugiau įvairovės. Savivaldybė galėtų ir turėtų rūpintis investicijomis į viešąsias erdves, tuomet verslininkai susidomės galimybe vystyti šią teritoriją. Toks galėtų būti susitarimas, ir tai suteiktų sinergijos. Jei šis procesas pasisektų, tai pritrauktų turistų, jaunųjų verslininkų, kūrybiškų žmonių. Man atrodo labai logiška ir realu suformuoti tinkamą organizaciją, sukurti strategiją, suplanuoti procesą, rasti investuotojų. Jei savivaldybė patvirtintų viešųjų erdvių tvarkymo biudžetą, po ketverių metų procesas galėtų prasidėti. Man būnant Amsterdamo Westerpark rajono mere, prireikė ketverių metų vystymo planams parengti ir ketverių metų jiems įgyvendinti. Turto savininkai suremontavo statinius tuomet, kai savivaldybė pasirūpino kokybiškomis viešosiomis erdvėmis su gražiomis žaidimų aikštelėmis, gražiais parkais ir gražiomis gatvėmis. Taip pat tai sustiprino socialinę infrastruktūrą – erdves vaikams ir paaugliams. Buvo paremti ir vietiniai prekybininkai. Turiu tokios patirties ir mačiau, kaip keičiasi parkas ir gyvenamieji kvartalai, kuriems vystyti sukūrėme organizaciją.

Kokie jūsų įspūdžiai apsilankius Vilniaus Aukštamiestyje? Ar įžvelgiate potencialą Aukštamiesčio teritorijoje?
Niekada nesu buvusi čia anksčiau. Atvykome į išties mažą oro uostą, nuvažiavome taksi į viešbutį, paskui tiesiai į „Loftą“ Aukštamiestyje. Bet aš iš tikrųjų labai norėjau pamatyti senamiestį. Turėjau susidaryti įspūdį, kaip atrodo geriausioji miesto dalis, nes buvau įsitikinusi, kad pamačiau vieną blogiausių. Norėjau pamatyti aukštą kokybę ir suprasti, kas Vilniuje yra „aukšta“, kas yra „kokybė“. Tai, ką pamačiau, man iš tikrųjų paliko įspūdį. Tad, mano nuomone, jūs Vilniuje turite atskaitos tašką, nusakantį, kas yra aukšti standartai, aukšta kokybė, kas yra įdomu ir gyvybinga. Žinoma, negalėčiau vertinti socialinio poveikio, pajamų lygmens, bendruomeniškumo. O dėl Aukštamiesčio teritorijos, jei meras žino ir mėgsta savo miestą, jis turėtų susitelkti į kvartalus, supančius senamiestį. Turėdamas tokių ambicijų, jis galėtų pradėti projektus kaip valdžios atstovas, kaip naujo vystymo skatintojas. Nauja plėtra turėtų būti šiuolaikiškas procesas, kurio metu žmonės prisiimtų atsakomybę, turėtų bendrą viziją ir suderintą vystymo projektą, kuris padėtų sukurti klestintį rajoną.

NDSM nuotr.

Devyni atskaitos taškai darbui laivų statykloje (iš NDSM laivų statyklos laboratorijos 2014–2025 programos):
1. Laivų statykla yra laboratorija. Čia mes siekiame sukurti ryšius – su bet kuo, su kiekvienu, kiekvienu lygmeniu.
2. Kaip kad Amsterdamo Zuidas (pietinė dalis) yra svarbus finansų pasauliui, tokia svarbia turi tapti laivų statykla kūrybai, kultūrai ir miesto plėtrai.
3. Laivų statykla yra viena ir nedaloma. Kitaip tariant, ne: „gyvenimui vakarinėje dalyje, menui rytinėje ir sportui ant vandens“, bet funkcijų kryžminimas palaikomas visur, kur įmanoma.
4. Eksperimentinis požiūris į laivų statyklą reiškia geriausios (savi)organizacijos formos paiešką.
5. Su devizu „Laivų statykla – tai jūs“ mes programuojame laivų statyklos festivalius ir įvykius, kurie yra tvarūs ir techniškai novatoriški.
6. Sveikas protas – kur įmanoma, taisyklės – kur būtina. Tačiau taisyklės privalo tarnauti laivų statyklos bendruomenei.
7. Tyla – gyvenamiesiems rajonams ir muziejams. Bet ne laivų statyklai, kur kaitaliojasi triukšmas ir ramybė.
8. Laivų statykla tiesiogiai atspindi milžiniškų laivų istoriją ir tai turi išlikti atpažįstama.
9. Mums brangi tiek fizinė, tiek mentalinė laivų statyklos erdvė. Tai „terrain vague“ („niekieno žemė“), seno ir naujo, monumentalaus ir skurdaus, gražaus ir bjauraus mišinys. Ir tai yra puiku.