Autocentras „Auto Modus“

Apie objektą:

Autosalonas (dabar – parduotuvė „Topocentras“) buvo pripažintas geriausiu 2001 m. Vilniuje įgyvendintu objektu, o jo autorius – Saulius Mikštas – apdovanotas Stiklo vinimi. Pasak komisijos, šis pastatas nurungė kitus dėl architektūrinio sumanymo, statybos darbų kokybės, subtilaus architektūrinės erdvės traktavimo, išnykstančios ribos tarp vidaus ir išorės.
Autosalonas “Auto Modus” į sklypą, pasak projekto autoriaus S.Mikšto, buvo įkomponuotas atsižvelgiant į tris dalykus. Pirma, siekta atsiriboti nuo monotoniškos Šeškinės mikrorajono panoramos, taip pat – nuo ryškiaspalvių kaimynų: „Senukų” bei „IKI” prekybinių centrų, savo koloritu agresyviai besiveržiančių į vidų. Antra, norėta pridengti vidų matiniu stiklu, kad matytųsi tik automobilių ekspozicija. Buvo atsižvelgta ir į pasaulio šalis: šlifuotas stiklas silpnina saulės spindulių poveikį, o į pietų pusę atgręžė akliną serviso dalį.
Iš pradžių ketinta statyti du atskirus salonus, kurių viename būtų eksponuojamos prabangios mašinos, kitame – „ekonominės klasės”. Šis dualizmas išliko, tik salonai buvo sujungti į vieną, bet ne vientisą tūrį (apie 1000 kv. m.): pagrindinis įėjimas skiria ir jungia du stiklo kubus, užnugaryje peraugančius į uždarą serviso dėžę (550 kv. m.). „Kadangi simetrija šiais laikais yra nepopuliari architektūrinio komponavimo priemonė, – pasakojo S.Mikštas, – pabandžiau sukurti disimetriją, panaudodamas skirtingo stiklo vitrinas: vieną – skaidraus, kitą – balto (šlifuoto) stiklo.” Fasadų stačiakampių reguliariose linijose, atkartojančiose pastato tūrio – gulsčios stačiakampės prizmės – formą, juntamas japoniškas subtilumas. Statinys išlieka santūrus ir savo koloritu – vyrauja pilkšvi tonai. Visas dėmesys atitenka automobiliams.
Interjere išlaikyta nuosekli eksterjero tąsa, naudojamos tos pačios medžiagos kaip ir eksterjere. Atida paženklintos smulkiausios interjero detalės: autorius projektavo ne tik laiptus, medinius kabinetų baldus, bet ir laiptų turėklus, kondicionavimo sistemos difuzorius ir panašiai. Galbūt čia būtų galima kalbėti apie lietuviškąjį minimalizmą: architektūra kuriama ne elementų gausa, o menkiausios detalės estetizacija.
Šviesos fakelai – du švytintys stiklo kubai – užsidega sutemus, o diena aprimęs statinys išrodo it apsnūdęs, užleisdamas eilę pirkėjams ir jų svajų siautėjimui.

A. Štelbienė