Biurų pastatas „Victoria“

Apie objektą:

Statybų bumas kartais teikia naudą: visada pasiekiamas toks taškas, kai vien daug statyti nebepakanka – reikia ir gerai. Tada užsakovai ryžtasi investuoti ne tik į darbų kokybę, bet ir architektūrą. Tai – istorija, nutikusi su biurų pastatu „Victoria“, „uždariusiam“ tankiai užstatyto vadinamojo verslo trikampio, kuriame susitelkė nuomojamų biurų statiniai, teritoriją.
Šešiolikos aukštų biurų pastatas įsispraudė tarp buvusio A. Šiaučiūnaitės batų fabriko, kuriame įsikūrusi „MG valda“ būstinė, ir UAB „Eika“ administracinio pastato. „MG valda“ suvokė pastato „Victoria“ reikšmę šiame kontekste ir skelbė kviestinį architektūrinį konkursą, akindama dalyvius siūlyti inovatyvias idėjas – užsakovui reikėjo įsimintino statinio, kuriame patalpas nuomotis būtų ne tik patrauklu, patogu, bet ir prestižo reikalas.
Pagirtina, kad architektai nuo pat pradžių rūpinosi ne vien objekto kompozicija, bet ir visos teritorijos urbanistika. Taip gimė unikalus, iki šiol vargu ar pralenktas savo architektūrine kokybe biurų pastatas.
„Victoria“ patrauklumo raktas – formos proporcijos ir subtilios detalės bei taikliai parinktos medžiagos: laiptinės juosta plonu liežuviu priglunda prie pagrindinio tūrio ir išsikiša virš jo į 76,5 metro aukštį. Tūrių artikuliaciją stiprina storesnės natūraliu šviesiu granitu dailintos plokštės, tvirtai suėmusios pagrindinį namo tūrį į rėmus. Tarp tų rėmų galingą ritmiką „muša“ aliuminiu sudalinti iki žemės įstiklinti langai. Vietoj įprasto masyvaus „cokolio“, architektai pasirinko lengvą vientiso stiklo sienos per 4 aukštus masę. Pastato viršų vainikuoja 24 metrų ilgio apžvalgos platforma. Tai – svarbi kūrėjų užmačia, mat čia paslėpta ir inžinerinė įranga, kad ši vizualiai neardytų lygaus statinio silueto.
Interjere taip pat dominuoja šviesūs tonai, natūralios medžiagos – viskas pajungta raiškiai pastato architektūros grafikai, grįsta pasikartojimais ir įtaigiomis pauzėmis.
Regis, geros architektūros receptas paprastas, jį lengva nusakyti žodžiais, bet išguldytas brėžinyje jis gali suskambėti harmoningai arba ne. „Victoria“ atveju tai pavyko – tvirta menininko ranka brėžė elegantiškas proporcijas, sudėliojo reikiamus akcentus, ir gimė objektas, vertas išlikti ateities kartos.

A. Štelbienė