Kauno pramogų ir sporto rūmai „Žalgirio arena“

Apie objektą:

Sunku glaustai pristatyti „Žalgirio arenos“ Kaune, dar vadinama tiesiog Kauno arena, pastatą. Visų pirma dėl to, kad šis objektas kupinas prasmių, simbolių. Tai nenuostabu, mat pagrindinį jo autorių – Eugenijų Miliūną – galima drąsiai pavadinti tikru postmodernizmo Lietuvoje apologetu. Ir nors jo kūrinių raiška kinta, stabiliai išlieka prasminis daugiasluoksniškumas.
Šiame pristatyme apsistosiu ties arenos ryšiu su kontekstu, nes pastarasis itin painus, o architektai puikiai su tuo susidorojo, megzdami ryšį įvairiomis kryptimis. Tiesą sakant, arena atliko ir mediatoriaus, harmonizuojančio kontekstą, vaidmenį. Autorių lankstumą aplinkos atžvilgiu demonstruoja pačios Kauno arenos istorija – prieš gerą dešimtmetį surengtą konkursą taip pat laimėjo E. Miliūno komanda, tiesa, tąsyk jos vieta buvo numatyta kitur – Kalniečių mikrorajone; ir sprendimas iš esmės buvo kitoks – jie siūlė pastatą „įsodinti“ į žemę. Šį kartą elgtasi priešingai – statinys ne tik kad neužkastas žemėmis, bet yra kiek galima atviresnis: didžioji dalis fasadų gausiai įstiklinti ar (pavyzdžiui, techniniai aukštai) tiesiog palikti atviri apžiūrai. Taip elgtis vertė urbanistinis (pastarasis, deja, artimesnis urbanistiniam aplinkos triukšmui), o ir socialinis-kultūrinis, net gamtinis, kontekstai: miestui reikėjo sporto ir kultūros renginių pastato, kuris taptų jo naujuoju simboliu. Tad arena turėjo būti matoma, įsimenama, bet kartu – atitikti vietos statinių mastelį, neužgožti ir natūros grožio. Tam pasitarnavo sprendimas vizualiai suskaidyti tūrį, funkciškai stambų, projektuojant ne įprastus 4 fasadus, o sukurti net devynis „ekranus“, atskleidžiančius ar slepiančius gyvenimą pastato viduje.
Ne mažiau architektus įpareigojo ir unikali vieta – sala Nemune, visai šalia Kauno naujamiesčio ir – kitapus kranto – Aleksoto pramoninės zonos, o ir dešiniajame krante netoliese įsikūręs pieno pramonės kompleksas, kiti gamybiniai objektai. Trečias industrinės estetikos inspiracijos šaltinis, su kuriuo tiesiogiai siejasi arena – pašonėje stovintis prekybos centras „Akropolis“, tiksliau – masyvi jo triaukštė automobilių stovėjimo aikštelė, perdengusi ir krantine besidriekiantį Karaliaus Mindaugo prospektą. Ji – raiškios technicistinės stilistikos.
E. Miliūnas su bendraautoriais ištraukė iš aplinkos esenciją ir pateikė publikai nešlifuotą devynbriaunį deimantą, grubų, rūdinto plieno paviršiumi, blizgantį stiklais ar nerūdijančio plieno inkliuzais (šiuo aspektu Kauno arena architektūroje atstovautų slick-tech krypčiai). Atiduota duoklė ir pramonės rajono ženklui – fasadai, atgręžti į Aleksoto pusę, suręsti iš špunto, įprastai naudojamo krantinėms statyti.
High-tech tema tęsiama ir viduje, kur įvairūs techniniai procesai, varikliai, ventiliacijos sistemos, automatika, davikliai yra atviri, kai kurie net šiek tiek estetizuoti, kad sukeltų dar stipresnį vykstančių procesų įspūdį. Pasak autoriaus, nėra jokių papildymų – viskas, kas yra, yra reikalinga, ir iš to kuriama estetika.
„Klasinis grožis yra nuobodus“, – sako U. Eco, aiškindamas bjaurumo estetikos įsitvirtinimo fenomeną. „Žalgirio arena“ Kaune, dar vadinama tiesiog – Kauno arena, yra unikalus architektūros objektas Kauno, o ir visos Lietuvos kontekste; ir tikrai – ne nuobodus. Jau statybos metu buvo suvokta, kad ši arena taps naujuoju miesto ženklu, bet kuriuo atveju, ji tikrai pateks į mūsų laikmečio architektūros chrestomatiją.

A. Štelbienė