Kotryniečių vienuolynas Kaune

Apie objektą:

Sovietmečių masiškai statyti miestų gyvenamieji rajonai stigo vieno aiškaus centro – sakralinio. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, šią klaidą imta taisyti – kiekvienas stambesnis miestas pasipildė bažnyčiomis ar vienuolynais, kitais sakraliniais statiniais.
Kauno Šilainių rajonas plyti gražioje vietoje – viršutinėje Nėries upes terasoje. Kadangi sakralinį centrą imta statyti jau senokai pabaigus statyti pati mikrorajoną, komplekso priklausiniai: pati Kauno Šilainių Šventosios Dvasios bažnyčia, parapijos namai su koplyčia ir klebonija bei Šv. Kotrynos vienuolynas stovi atokiau vienas kito. Ypač nuo komplekso nutolę parapijos namai.
Todėl architektai, projektuodami vienuolyną, jau jo plane užkodavo paskirtį: pasirinktas taisyklingas kryžminis planas, kuris nesunkiai „perskaitomas“ ir iš vienuolyno tūrių kompozicijos. Semantinį ryšį su greta stovinčia bažnyčia sustiprina ir autorių noras fiziškai dubliuoti jų užstatymo linijas: vienuolyno viena siena „pasigauna“ bažnyčios sienos liniją ir ją atkartoja.
Talentingų architektų dėka simbolis įgavo ir racionalų funkcinį pagrindimą: arčiausiai bažnyčios stovintis „sparnas“ pašvęstas koplyčiai su konferencijų sale po ja, likę trys „sparnai“ suplanuoti pagal vienuolyno poreikius, laikantis simetrinio koridorinio planavimo principo: patalpos išdėstytos per tris aukštus: du antžeminius ir pusrūsį. Pastarajame įsikūrė utilitarios patalpos: valgykla su virtuve, ūkio patalpos, bendruomenės salė ir porą celių svečiams. Pirmame aukšte dominuoja bendros patalpos (čia ir sekretoriatas su archyvu), yra ir celių, o antrą aukštą veik visą užėmė celės – kambariai, ir tik dalis skirta bibliotekai. Atskirą zoną formuoja visų keturių korpusų sueities taškas, kurio paskirtis kiekviename aukšte – skirtinga, bet svarbi: pirmame aukšte įrengta zakristija, o antrame aukšte – Kotryniečių ordino įkūrėjos Motinos Reginos vardo kambarys.
Vienuolyno asketizmą D. Paulauskienė ir E. Miliūnas perteikė architektūrinio minimalizmo priemonėmis: raudonų plytų mūro sienos pramaišiui įvairuoja su pilko mūro sienomis, veik aklinomis, kas dar labiau sustiprina rūstų vienuolyno įvaizdį. Dominuojant masyviems monolitiškiems paviršiams, nemenkas estetikos krūvis tenka detalėms, kurias autoriai kūrė itin dėmesingai. Pavyzdžiui, pilko mūro ir raudono mūro sienos susitinka ne bukai, o pilkąją pratęsiant, darant užkarpas, prakertant siaurutėles it punktyras angas. Taip gimsta netikėti subtilūs sprendimai tarsi ženklinantys dvasinių paieškų kelią.
Žinoma, viduje vyrauja visiškai priešinga nuotaika – čia skaidru ir šviesu, natūrali dienos šviesa sklinda ir per papildomus stiklo erkerius, kyšančius per du aukštus ties kryžiaus centru. Tokia pati – gaivi – yra ir koplyčia, jos tyrumą stiptina paprasti, lygūs, baltai dažyti paviršiai.

A. Štelbienė