Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukcija ir išplėtimas

Apie objektą:

Po 13 metų trukusios rekonstrukcijos viena svarbiausių valstybinių kultūros institucijų – Nacionalinė dailės galerija (buvęs Revoliucijos muziejus, autoriai G. Baravykas, V. Vielius) – duris lankytojams atvėrė minit Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Architektūrinį konkursą laimėję architektai naująją ir senąją muziejaus dalis atskyrė vizualiai ir funkciškai. Senąjį pastatą užima nuolatinė 20–21 a. Lietuvos vaizdinio meno ekspozicija, o naujosios patalpos skirtos laikinoms parodoms ir biurams.
Originali vienu geriausių sovietinių metų modernizmo Lietuvoje pavyzdžių laikomo senojo muziejaus pastato išvaizda po rekonstrukcijos išliko – pakeista tik šviesaus akmens fasado apdaila. Tačiau vidaus struktūra performuota iš esmės: nauja erdvių, nuosekliai pereinančių viena į kitą, seka ne tik patogi, bet ir intriguoja lankytoją pamatyti, kas slypi už kito kampo. Pirmame aukšte įrengtos konferencijų salės, kavinė, skaitykla išplėtė galerijos programą įvairiais renginiais ir pavertė ją visuomenės aktyviai naudojamu kultūros centru.
Tarp judrios Kalvarijų gatvės ir senojo muziejaus įterptame ir iki pusės į žemę įkastame korpuse įrengta didžiulė laikinų ekspozicijų salė. Tviskantis metalinis salės stogas, perforuotas stoglangių, jungia senąjį pastatą ir naujus galerijos ženklus – du juodus siaurus tūrius, lyg nešiojamųjų kompiuterių ekranai pasvirusius upės ir Kalvarijų gatvės link. Atitinkamomis formomis, medžiagomis, asociacijomis sukurtas technologinis naujų elementų charakteris aiškiai atspinti savą laiką ir šiuolaikiškos kultūros įstaigos bei visuomenės ambicijas.
Nors architektūrinė Nacionalinės dailės galerijos komplekso išraiška ir kontrastinga, naujieji jo elementai pabrėžia senojo pastato monumentalų charakterį ir sustiprina jo regimąją svarbą Naujojo miesto centro panoramoje.

J. Reklaitė