Gyvenamasis namas Pavilnių regioniniame parke

Apie objektą:

Gintauto Natkevičiaus komandos suprojektuotas namas stovi ten, kur 16 a. buvo įrengta didelė patrankų liejykla. Dalis liejyklos pastatų 20 a. pradžioje pritaikyta popieriaus fabrikui, kurio griuvėsius dar šiandien galima aplankyti. Pasak projekto autorių, klientai netoli tų griuvėsių įsigijo sklypą, kuriame stovėjo senas geltonų plytų namelis su rūsiu. Bevalant tinką nuo pastato, paaiškėjo, jog jis pastatytas iš senovinių plytų, pagamintų sename Vilniaus plytų fabrike. Dėl istorinės ir fizinės pastato vertės buvo nuspręsta jį išsaugoti uždengiant stiklo gaubtu. Gaubtas – stiklinis stačiakampis tūris, įrėmintas juodo aliuminio rėmų. Dėl tokio sprendimo pastatas primena klasikinio modernizmo pavyzdžius. Tačiau kitaip nei modernizmo klasika, šis namas atrodo daug jaukesnis ir šiltesnis dėl viduje matomų senojo pastato gelsvų plytų mūro sienų.
Istorinio pastato rūsyje įsikūrė savininko kolekcionuojamų antikvarinių knygų biblioteka. Pirmame jo aukšte suplanuoti vaikų, palėpėje – suaugusiųjų miegamieji. Rūsyje buvo įrengta turkiška pirtis, sanitarinės patalpos ir garažas dviems automobiliams.
Pirmasis aukštas veikia kaip istorinio pastato kiemas. Čia įrengta svetainė, virtuvė, valgomasis ir drabužinė. Erdves senajame ir naujajame pastatuose jungia įstiklinti langai ir laisvi praėjimai. Aukštus jungia high-techo elegancijos erdvei suteikianti juodo metalo laiptinė su metalinėmis sienelėmis ir pusapvalėmis aikštelėmis. Interjere derinami juosvi ir gelsvi paviršiai.
Stiklinis gaubtas gyventojus riboja tik fiziškai, bet vizualiai tai anaiptol nėra uždara erdvė, tad pastato vaizdą tiek iš išorės, tiek iš vidaus papildo tapybiški regioninio parko vaizdai. Estetiškai sutvarkyta ir teritorija aplink namą (kūrė kraštovaizdžio arch. E. Nomeikienė ir I. Čepurienė), kurią papuošė skulptoriaus A. Šlapiko skulptūra. Originali pastato architektūra, pagarba istorijai ir gebėjimas žvelgti į ateitį ne tik leido šeimai apsigyventi gražioje aplinkoje, bet ir praturtino parko teritoriją.

E. Juocevičiūtė