Utenos A.ir M. Miškinių viešoji biblioteka

Apie objektą:

Dar 2004 metais vykusį konkursą laimėję architektai Donaldas Trainauskas ir Darius Baliukevičius nurungė visus savo metaforiška bibliotekos pastato idėja – viena ant kitos sudėtų trijų knygų kompozicija. Nors simbolizmo architektūroje laikai jau senokai praėjo, tačiau šiuo atveju lyriška metafora puikiai pasitarnavo architektūros raiškai, padiktavo šiuolaikišką originalią formą ir funkcionalų vidaus erdvių sprendimą.

Biudžetinio objekto statybos užtruko ilgai, tačiau architektų pastangomis pradinės konkurso metu užprogramuotos 3 knygų koncepcijos pavyko nesugadinti, nors projektas nemažai kito, tačiau architektų žodžiais tik „intelektualesnį turinį“. Buvo atsisakyta trijų spalvotų knygų įvaizdžio, vietoj jų liko neapdailinto betono paviršiai ir pastatą juosiančios žaliuzės. Dekoratyvinė detalė – žaliuzės, turinčios suteikti knygos puslapių įspūdį, sumontuotos tokiu atstumu, kad neužstotų vaizdo ir sėdinčiam ir stovinčiam lankytojui, kartu tarnauja kaip apsauginis turėklas. Realizacijos metu pakito ir kai kurios detalės, pasirinktos santūresnės interjero spalvos ir medžiagos. Pastato pagrindiniu akcentu tapo knygos ir lankytojai.

Atvira erdvė be durų – tokia buvo bibliotekos vadovės vizija, nustebinusi net architektus. Į biblioteką kviečiamas užeiti kiekvienas gatvės praeivis gali nevaržomas lankytis visose patalpose, visas fondas yra atviras, permatomos sienos. Tokį konceptualų erdvinį sprendimą padiktavo būtent viešosios bibliotekos tipologija, ji skiriasi nuo akademinės tuo, kad čia daugiau atvirų patalpų. Kartu tai ir laisvalaikio praleidimui, ir renginiams skirta vieta.

Anksčiau čia buvusi kolūkio kultūros salė lėmė, kad trečdalis pastato buvo rekonstruota. Sudėtinga funkcinė schema, sujungiant seną ir naują pastatus, išspręsta profesionaliai. Trijų aukštų pastato gyvenimas vyniojasi aplink 6 lygius jungiantį pandusą, kuris yra pagrindinis centrinio atriumo akcentas. Pirmas pastato aukštas pabrėžtinai atviras, atriumas, einantis per visus tris aukštus, užbaigiamas stikliniu stogu, kuris apšviečia gyvybingas pastato patalpas. Aplink judėjimą akcentuojantį juodą pandusą (atgyja metafora „baltos lankos, juodos avys“), vyksta visas šio pastato gyvenimas. Tai persiklojanti, susisiekianti nevaržomam judėjimui ir bendravimui skirta vieša vieta.

Architektūra šiame pastate ne diktuoja, o pataria, nukreipia ir padeda. Kaip teigia pastato architektai, direktorė puikiai žinojo, ko įstaigai reikia, tad beliko pritaikyti žinias ir bendradarbiauti. Iš tiesų šiame pastate labiausiai žavi sukurta laisvė, netampanti anarchija. Nors riba ir plona, tačiau lankytojui suteikiamas pasitikėjimas įpareigoja. Objektas tiesiog siūlo kitokį gyvenimą.

J. Rėklaitė