Dievo apvaizdos bažnyčia Utenoje

Apie objektą:

Sudėtinga užduotis – mūsų dienomis sukurti Dievo namus. Laikmetis tarsi verčia žvelgti į priekį, vytis sparčiai besikeičiančią visuomenę, bet tikėjimas skatina grįžti į pradžių pradžią, prie civilizacijos ištakų. Šiuo keliu ir žengė architektai, į savo kūrinį sudėję viską, kas pagal U. Eco atspindi Absoliutą: žėrinčią šviesą, ugnies spalvas ir atspalvius, taisyklingas pirmaprades formas. Visos Dievo apvaizdos bažnyčios formos, linijos įamžintos simetrijoje: elipsės formos plane iškeliamas pagrindinis vienanavis bažnyčios tūris, jis sudaro kompoziciją su trikampio plano varpinės bokštu. Anot autorių, elipsė, panaši į akies formą, simbolizuoja absoliučią visumą, kurio atitikmuo – Dievo Apvaizdos filosofinis apibendrinimas.
Veik archainis formų lakoniškumas kompensuojamas svarbia krikščioniškosios architektūros dalimi – kruopščiai suplanuotu natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu. Bažnyčios viso ko centru tampa altorius, ryškiai nušviečiamas iš viršaus krentančios dienos šviesos. Iškilmingumo šiai sakralinei erdvei suteikia spalvingi vitražai languose – Kryžiaus stotys – ir originalios, erdvėje kybančios dailininko K.Morkūno sukurtos tūrinio vitražo kompozicijos presbiterijoje: Dievo Apvaizdos simbolis (akis trikampyje) ir keturių metrų aukščio Kristaus figūra su ištiestomis rankomis. Savo ruožtu, raudono mūro sienos tolimu aidu atliepia senąją Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią Utenoje.
R. Krištopavičiui ir M. Jamantui pavyko taupiomis, bet raiškiomis priemonėmis sukurti šiuolaikinį sakralų statinį, naują vietoženklį.

A. Štelbienė